Pradėjau gyventi tuomet, kai sugebėjau atsispirti nuo dugno

Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Kalbėti apie savo problemas, kai jos jau pradėtos spręsti arba išspręstos, yra viena, tačiau išdrįsti prisipažinti sau ir tai paversti atspirties tašku – visai kas kita. Kartais sugebėjusių atsitiesti ir pakeisti savo gyvenimą žmonių istorijos gali pasirodyti nereikšmingos ir neturinčios tikslo, tačiau tik ne tada, kai jos pasakojamos pirmuoju asmeniu.

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento tyrimų duomenimis, nors kartą gyvenime narkotikus yra vartoję 14 procentų lietuvių. Būdamas penkiolikos Kęstutis Kaupas pirmą kartą išbandė narkotikus, o šiandien, be medikų pagalbos savarankiškai įveikęs narkotikų priklausomybę, jis dalijasi savo patirtimi ir siekia įkvėpti kitus.

Nuskausminamieji nuo emocinių traumų

„Viskas prasidėjo nuo perskaitytų knygų. Jack Kerouac „Kelyje“ ir Karloso Kastanedos knygos apie augalus manyje sužadino smalsumą. Suvokiau, kad taip, kaip žmogus ragauja skirtingus maisto patiekalus, taip pat galima išbandyti įvairias medžiagas ir pajusti jų sukeliamą būseną“, – pokalbį pradeda vyras.

Jis pasakoja narkotikus vartojęs kaip nuskausminamuosius nuo savo emocinių traumų: „Bandžiau jais pamiršti žemą savivertę, kurią man įdiegė patėvis. Jis nuolat sakydavo, kad esu nieko vertas ir nieko nesugebu, todėl suprastėjo mano mokymosi rezultatai, kol galiausiai mečiau mokyklą ir pabėgau iš namų.“

Vartoti psichotropines medžiagas paskatino nuolatinė baimė, psichologinis ir fizinis smurtas šeimoje, privertęs nepilnametį pabėgti iš namų ir ieškoti laisvės.

„Gyvenau gatvėje ir nieko neturėjau. Galėjau grįžti ir gyventi namuose su savo šeima, kaip visi mano bendraamžiai, bet noras pačiam spręsti, kaip noriu gyventi, man to neleido“, – sako K. Kaupas.

Tokį elgesį pagrindžia medicinos psichologė Kotryna Mikalauskaitė. Jos nuomone, vaikystėje ar paauglystėje dėl tam tikrų priežasčių daug streso ir įtampos patyręs žmogus, pabandęs narkotinių medžiagų, pajaučia didelį palengvėjimą ir suvokia, kad būtent pasirinkta medžiaga galėtų puikiai pasitarnauti siekiant nuslopinti jausmus, kurių asmuo nenori jausti.

 

Į priekį vedė didžiausias noras – laisvė

Atėjęs pas narkotikų prekeivį, norėdamas nusipirkti dozę, jis pakliuvo į situaciją, kuri apvertė Kęstučio pasaulėžiūrą aukštyn kojomis. Buvo praėję metai nuo pirmos psichotropinių medžiagų dozės.

„Atėjau nusipirkti dozės. Jis man pasiūlė palaukti 15–20 minučių, kol atveš siuntinį, nes tuo momentu neturėjo ko parduoti. Nuėjau į kambarį, kur sėdėjo dar keletas vaikinukų. Jie buvo narkomanai ir palaikė mane už „savą“, nes buvau toks pat baltas, kaip ir jie. Klausiausi istorijų apie tai, kaip jie ruošiasi gauti pinigų, kad tik galėtų nusipirkti narkotikų. Išgirdau bent dešimt skirtingų apiplėšimų ir vagysčių versijų. Mane apėmė siaubas. Suvokiau, kad aš einu to link ir tapsiu toks, kaip jie. Kadangi laisvė man buvo ir yra vienas iš svarbiausių dalykų, supratau, kad toliau taip gyvendamas galiu prarasti patį brangiausią turtą, ir nusprendžiau niekada daugiau ten negrįžti. Rodos, visą kūną ir sąmonę nudiegė emocinis suvokimas, kad tai turi pasikeisti“, – atvirauja Kęstutis.

Kamuojamas abstinencinių pagirių, vyras autostopu išvyko į Norvegiją, kur po savaičių klajonių pavyko gauti darbą ir įsitvirtinti – taip prasidėjo kelias į blaivybę.

 

Gyvenimo etapas, likęs užnugaryje

Respublikinio priklausomybių centro specialistė sako, kad psichologiškai priklausomi žmonės galvoja, jog medžiaga, šiuo atveju narkotikai, jiems gyvybiškai reikalinga. Tokie asmenys pradeda mažiau laiko ir dėmesio skirti dalykams, kurie anksčiau būdavo svarbūs, kol galiausiai juos užvaldo vartojama medžiaga. Kęstutis džiaugiasi, tądien supratęs, jog vienintelis būdas išsigelbėti yra dirbti su savimi, todėl pradėjo sekti, analizuoti ir keisti savo elgesį.

„Palikti senus draugus ir veiklas užnugaryje buvo sąmoningas žingsnis. Taip galėjau kurti savo gyvenimą iš naujo, – sprendimu išvykti iš šalies džiaugiasi vyras ir priduria: – Landynės ir laiptinės man pabodo. Norėjau gyventi, norėjau susitvarkyti gyvenimą, turėti stogą virš galvos ir pinigų savo poreikiams.“

Didžiulė pagalba tapo vieta gerai apmokamame darbe. Alpinisto profesija reikalauja prisiimti atsakomybę už save, savo sveikatą ir gyvybę – tai motyvavo į Norvegiją emigravusį lietuvį ir kėlė jo savigarbą.

Kęstutis sako: „Greitai įstojau į 12 darbo dienų iš eilės ir 9 laisvadienių ritmą. Bėgant laikui, atradau veiklas, kurios man tapo savotiški svaigalai ir padėjo užsimiršti. Pavyzdžiui, menas: muzika, poezija, rašymas, šokis ir dainavimas.“

 

„Tai ne raketų dėsniai“

K. Kaupas jau daugiau nei du dešimtmečius nevartoja narkotikų. Išmesti iš gyvenimo svaigalus ir niekada prie jų nebegrįžti paskatino gyvenimo vertės suvokimas. Su narkotikais paprasta gyvenimą sugriauti, o kitomis priemonėmis ir veiksmais galima jį kurti.

„Žmonės pamiršta sau atsakyti į klausimą, ko jie iš tiesų nori. Kai matai tikslą, pasidaro aišku, ką daryti. Tai ne raketų dėsniai“, – šmaikštauja jis.

Lygiai taip pat Kęstutis pamatė tikslą su žmona užsukęs į gydymo įstaigą. Nugirdęs specialistų pokalbį apie priklausomybes turinčius žmones, vyras papasakojo apie savo emocinius sukrėtimus ir kaip pavyko su jais susidoroti be medikų pagalbos. Gydytojai paprašė savo išgyvenimais pasidalyti su kitais, kurie jaučiasi beviltiškai, nemato išeities, nesikreipia ir neieško pagalbos, kurios jiems tikrai reikia.

Netrukus Kęstutis parengė straipsnį, kurį paskelbė vienas didžiausių šalies naujienų portalų. Prisistatęs straipsnio herojumi, vyras pradėjo socialiniame tinkle „Facebook“ kelti savo tekstus.

Medicinos psichologė K. Mikalauskaitė sako, kad svarbiausia – noras padėti sau ir pacientui. Asmeninio archyvo nuotr.

„Tikiu, kad mano rašymas padeda žmonėms. Juk prisiregistravę vartotojai neprivalo komentuoti ar spausti „patinka“. Jie gali likti anonimais, tačiau klausytis mano pasakojimų ir bandyti juose atrasti dalelę savęs. Jau yra pasitaikę keletas atvejų, kai visiškai nepažįstami žmonės parašo žinutę, kad mano patirtis paskatino juos veikti ir atsisakyti narkotikų. Tai – šviesiausia tamsios istorijos dalis“, – teigia jis.

 

Pagalba suteikiama kiekvienam

Dalydamasi savo patirtimi, K. Mikalauskaitė pastebi, kad tiek vyrai, tiek moterys išgyvena stiprų gėdos ir kaltės jausmą. Vis dėlto galima atkreipti dėmesį, kad moterys kartais būna labiau linkusios slėpti problemą, vengti atsiverti artimiesiems ar pasitarti su specialistais. Bet kokiu atveju kiekvienas žmogus pereina psichologinį procesą, kurio metu pradeda suprasti savo elgesį, jo pasekmes ir pradeda svarstyti galimus kitus pasirinkimus, kol galiausiai priima sprendimą imtis atitinkamų veiksmų. Reikšmingiausiai prisidėti prie žmogaus apsisprendimo gydytis gali pagarbus, humaniškas ir geranoriškas specialistų ir aplinkinių požiūris, kuris gali žmogui padėti atrasti drąsos ir vidinių resursų pradėti pokytį.

Turėdami įtarimą apie besivystančią priklausomybę, pasikonsultuokite su kvalifikuotu specialistu privačioje arba valstybinėje gydymo įstaigoje. Specialistas, atsižvelgdamas į pacientą, parinks tinkamiausią gydymo būdą.

Jaučiant emocinius sunkumus, telefonu 1809 galima kreiptis į emocinės paramos tarnybas. Visą Lietuvoje veikiančių psichologinės pagalbos linijų sąrašą ir kontaktus galima rasti nacionalinės psichikos sveikatos platformoje „Pagalba sau“ (www.pagalbasau.lt/pagalbos-linijos/). Taip pat nemokama psichologinė pagalba prieinama šalies poliklinikų psichikos sveikatos centruose, visuomenės sveikatos biuruose. Iškilus pavojui sveikatai arba gyvybei, skambinkite bendruoju pagalbos numeriu 112.

MLSAM2215

Straipsnis  0 komentarų
Reklama: skelbimai
Naujienos iš interneto

Rekomenduojame perskaityti

Mūsų partneriai