Pekine įkalinto raudoniškio pasakojimas: kaip koronavirusas Kiniją pavertė norvegišku kalėjimu

„Mūsų laiko“ skaitytojams – išskirtinė vieno raudoniškio patirtis. Dėl koronaviruso protrūkio Kinijos gyventojai išgyvena unikalią patirtį. Gyvena visuotinio karantino sąlygomis, kurias jie patys juokais vadina norvegišku kalėjimu. „Esame uždaryti, tačiau galima mėgautis gyvenimu“, – taip kinų ir savo gyvenimo sąlygas „Mūsų laikui“ papasakojo 29 metų raudoniškis Ignas Vyčas, kuris jau daugiau nei mėnesį „įkalintas“ Pekine, Kinijos sostinėje.

Vyras čia pusantrų metų gyvena ir studijuoja. Ignas „įkalintas“ nuo sausio 27 dienos iki vasario 29 dienos, kuomet jį ir kalbinome (ir tai darėme internetu). Vyras neserga, jaučiasi gerai, bet tiek laiko nebuvo išėjęs iš savo uždaro gyvenamojo rajono teritorijos (ang. „gated community“), kaip jis pats vadina – kiemo.

Pasak Igno, tokios uždaros teritorijos Kinijoje yra populiarios. Jos paprastai aptvertos, su vartais ar užkardomis, kaip kad įprasta ir naujuose Lietuvoje statomuose rajonuose. Iš tos uždaros erdvės Ignas ir neišeina jau daugiau kaip mėnesį. Bet dėl to jis nei liūdi, nei piktinasi. Priešingai, tikina, kad turėjo laiko tiems savo pomėgiams, kuriems iki tol trūko laiko ir motyvacijos. Be specialaus leidimo iš šios erdvės išeiti negali, o tokį leidimą sunku gauti. Išėjus iš buto privaloma dėvėti kaukes. Kūno temperatūrą matuoja visur – išėjus iš pastato ir grįžus, įėjus į parduotuvę. Kinijoje yra įprasta maistą užsakyti pristatyti į namus, bet ir tai daryti šiuo metu yra uždrausta. Tiesa, Ignas priduria, kad kituose miestuose ar panašiose teritorijose yra dar griežtesnė tvarka - kitur neleidžiama išeiti ne tik iš kiemo, bet ir, apskritai, iš savo būsto. Nors yra ir tokių rajonų, iš kurių leidžiama net ir į miestą laisvai išeiti. Jo paties uždaroje gyvenamoje teritorijoje tvarka vis dar tokia pat griežta, nors jau girdėjęs, jog paskutinę vasario savaitę Pekine jau ir automobilių spūstys susidaro, kad jau biuruose dirba žmonės – vieni porą dienų per savaitę, o kiti jau visas penkias.

Dabar šiek tiek apie patį Igną. Vyras yra iš Raudonės. 2009 metais baigęs Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnaziją įstojo į Lankasterio universitetą Londone, kur įgijo finansų matematiko bakalauro laipsnį. Vaikinas studijuodamas surado daug draugų iš Kinijos, kas ir paskatino jį po studijų išvykti dirbti į šią šalį. Įsidarbino investicijų konsultacinėje kompanijoje, kurios būstinė Daliane, Šiaurės rytų Kinijos mieste. Čia jis dirbo penkerius metus. Prieš pusantrų metų persikraustė gyventi į Pekiną, kur studijuoja Guanghua vadybos mokykloje magistrantūroje verslo administravimo (ang. master of business administration).

Paprasti Igno norai

Raudoniškis savo gyvenimą karantino sąlygomis vadina įdomia patirtimi, kurią jis pats, kaip ir jo pažįstami aplinkiniai, juokais prilygina Norvegijos kalėjimui. Ignas pasakoja, kad jis ir visi kiti išgyvena tokį metą, kai nieko neveikdamas nesijauti prastai. Dabar jis turi daugiau laiko sportuoti, gerai išsimiegoti, daugiau laiko leidžia savo pomėgiams ir apskritai toms veikloms, kurias vis planuodavo, bet pritrūkdavo laiko ar motyvacijos. Vyras tikina, kad izoliuotam gyventi mėnesį nėra sunku, nors, pripažįsta, nenorėtų, kad karantinas ilgiau užsitęstų. Jau norisi nueiti į restoraną ar į barą, kur galėtų užsisakyti mėgstamo maisto. Su draugais nueitų į kino teatrą, pažaisti krepšinį. Viso to šiuo metu daryti negalima. Jų gyvenamoje teritorijoje esantys restoranai, sporto klubai, viešbučiai uždaryti, sporto aikštelės užrakintos. Maistas pristatomas į pastatą tris kartus per dieną. Tiesa, nuo pietų dirba viena parduotuvė. Maisto produktų netrūksta. Ignas gyvena studentų miestelyje, kuriame kinai ir užsienio studentai gyvena atskirai. Tai ne bendrabučiai, o gyvenamieji pastatai. Ignas gyvena vieno kambario bute. Eiti svečius į kitus pastatus ar vaikščioti tarp namų neleidžiama, nes apsauga į vidų įleidžia tik tuos, kurie pastate gyvena. Laisvė judėti gyvenamojo namo viduje neribojama.

Apmiręs ir akademinis gyvenimas. Ignas pasakoja, kad visos mokyklos, universitetai yra uždaryti. Padėtį apsunkino tai, kad šios ligos protrūkis prasidėjo kinų naujųjų metų laiku, kuris primena Lietuvos kalėdinį laikotarpį, kai studentai grįžta atostogų pas tėvus. Vienos mokslo įstaigos studentams nerekomendavo grįžti po atostogų, o kitos tai net uždraudė daryti. Universitetai uždaryti, bet studijos vyksta, nes daugelis šių įstaigų išnaudoja mokymąsi internetu. Dėstytojai paskaitas skaito tiesiogiai internetu – visi studentai turi prisijungti ir sekti paskaitas, bendrauti ir t. t. Igno skaičiavimais, jų studentų miestelyje „įkalinta“ mažai studentų – apie 140, kai įprastai jų čia gyvena apie pusantro tūkstančio.

Visą straipsnį rasite "Mūsų laikas" laikraštyje