Vilkams pakanka maisto girioje

„Vilkus du kartus mačiau gyvus ir lūšis du kartus – abu kartus žiemą ir dienos metu“, – susitikimo metu sakė Jūravos urėdijos girininkas Sigitas Gražulevičius. Jūravoje lankėmės vasario 6 dieną, tuomet, kai  Jurbarko miškuose buvo skaičiuojami vilkai ir lūšys. Vilkų ir lūšių apskaita vykdoma visoje Lietuvoje, taip pat ir mūsų rajone vienuolikoje girininkijų. Tam reikalingos palankios sąlygos, kai yra pakankamai sniego.

Urėdijos darbuotojai beieškodami pėdų apeina nemažus miško plotus. Jūravos urėdijoje prie keturių darbuotojų tą penktadienį prisijungė du savanoriai – tai medžiotojas Dainius Plyčiuvaitis bei buvęs eigulys Vytautas Karlikauskas, gyvenantis Jūravos kaime. Visi pasidalijo miško plotus ir ėjo po vieną. Teko nueiti apie 10-20 kilometrų. Tą dieną, kai lankėmės miške, oro sąlygos nebuvo itin geros. Nebuvo šviežiai pasnigę, todėl ir pėdos nebuvo ryškios. Vilko pėdą lengva atskirti – priekinės letenos atspaudo ilgis yra apie 10-11 cm, plotis 7-8 cm, priekyje matosi nagai. Girininkas Sigitas pasakojo, kad vilkai mėgsta vaikščioti keliukais. Jie ne kokie šunys, jei turi tikslą, eina tiesiai nesiblaškydami. Tokius pėdsakus užfiksavo viename kelyje, kur buvo praėję trys vilkai. Vilkai ilgus atstumus eina pėda į pėdą, išsiskiria tik prie kliūčių. Tada ir galima sužinoti, ar čia vienas vilkas praėjo, ar keli. Jei pėdsakas šviežias, galima pasakyti, ar tai patelė, ar patinas.

Pasak Jūravos girininko Sigito Gražulevičiaus, vilkai gyvena dažniausiai šeimomis, poromis ir bent jau keturi tikrai yra Karšuvos girioje. „Trys vaikšto visada kartu. Kartais girdim kaip kaukia, poruojasi“, – pasakojo Sigitas. Medžiotojai yra matę vilkų mėnesienoje.

Tikslus vilkų ir lūšių skaičius Jurbarko rajone bus žinomas, suvedus visus duomenis. Jis mano, kad rajone gali gyventi apie 25-35 vilkus. Ar vilkų per daug, ar per mažai mūsų miškuose, girininkas neatsakė. Jo nuomone, žmogus įsikišdamas sureguliuoja vilkų skaičių, tad jų kiekis rajone būna vienodas. Jiems pakanka maisto girioje, todėl nėra buvę, kad užpultų gyvulius.

Beieškodami vilkų pėdų Jūravos urėdijoje laukymėje vasario 3 dieną, pėdsekiai aptiko sudraskytą tauriojo elnio jauniklį. Sprendžiant pagal pėdas, daugiau nei 100 kg elnią papjovė ir sudraskė trys vilkai. Papjautas elnias vėliau pritraukė ir kitų gyvūnų – čia susirinko kranklių būrys, keletas lapių. Po penkių dienų grobis jau buvo suėstas. Tuomet, kai lankėmės, jis jau buvo neįdomus net paukščiams.  

Kad vilkas papjautų tokį didelį gyvūną, užfiksuojama labai retai. Vienam vilkui pramisti reikia maždaug vienos stirnos per savaitę. Tai nereiškia, kad jie maitinasi tik stirnomis. Vilkai gaudo silpnesnius ir ligotus žvėris. Vilkai klajokliai vienoje vietoje neužsibūna. Per dieną nubėga apie 40 kilometrų. Jie turi vietas, kuriose veisiasi – tai vietos, kur yra daugiausia maisto. Kai tą vietą „išvalo“, apsistoja kitoje.

Pasivažinėję ir pasivaikščioję po Krašuvos girią, grįžome į urėdiją. Čia jau buvo sugrįžę kiti pėdsekiai.  „Sakei rasti ir radau“, – juokaudama pranešė girininkui Sigitui eigulė Dainora, kuri rado, kaip spėjama, lūšies pėdą prie pat Pagynaičių kelio. Tai vieninteliai lūšies pėdsakai, aptikti girininkijoje apskaitos metu.

Fotografas R. Anusauskas prie Viešvilės nufotografavo laisvėje gyvenančią didelę lūšį

Viešvilietis grožio centro savininkas Kęstutis Kuniauskas papasakojo istoriją, kuomet netoli Viešvilės laukinės gamtos fotografas Ričardas Anusauskas iš arti nufotografavo lūšį. Lūšis tupėjo pamiškėje ir jam pačiam teko slinkti už lūšies nugaros, kad ši nenubėgtų ir fotografui pavyktų užfiksuoti unikalų kadrą. Visą šią istoriją R. Anusauskas aprašė savo svetainėje wildphotogallery.com

2014 m. kovo 30 d. tris dienas fotografavę ir filmavę Rusnės saloje paukščių migracijos nuotykius, važiavome namo į Vilnių. Skubėdami namo pastebėjome lauke risnojantį mažą stirniuką. Aš savo draugui pasakiau, kad pamiškėje spėjau pamatyti dar vieną sėdintį gyvūną. Po kelių min. sustabdęs automobilį paklausiau savo draugo, ar jis matęs kada nors tupinčią stirną. Abu nusijuokėme, bet ir patys sau atsakėme, kad taip tupėti galėtų tik vilkas arba lūšis. Žaibišku greičiu apsisukę, tyliai grįžome į pamiškę, kur buvo pastebėtas sėdintis gyvūnas. Visada turiu automobilyje žiūronus, tačiau ne iš karto pastebėjau žolėje miegančią lūšį. Kadangi fototechnika buvo jau supakuota, teko nuvažiuoti dar apie 200 metrų nuo tos vietos, kad neišgąsdintume laukinio žvėries. Pasiruošėme techniką fotografuoti per keletą sekundžių ir tyliai nuriedėjome kiek galima arčiau gyvūno. Žvėris ramiai sau miegojo. Nufilmavau jį miegantį ir supratau, kad kokybiškam filmavimui jis yra per toli.

Pradėjome laukti tikėdamiesi, kad jis atsistos, ir mums pavyks nufotografuoti geriau. Bet lūšis sau ramiai snūduriavo. Už 15 min. turėjo sutemti, tad mums nieko kito neliko, tik įtikinti vieną mūsų bendrakeleivį pabandyti apeiti lūšį iš nugaros ir truputį pabaidyti, kad ji bėgtų link mūsų. Štai čia ir prasidėjo linksmoji istorija. Kai mūsų varovas priartėjo prie lūšies, ji staiga pastatė ausis ir pašoko pati. Ją sudomino, kas ten krebžda tankmėje. Pamatėme, kaip ji pradėjo nervintis, stambėti, atsirado kupra ir ji netikėtai ėmė artėti link mūsų varovo. Mes išsigandome – ką reiktų daryti, jei lūšis pultų mūsų bendrakeleivį. Varovas ir lūšis sustingę stovėjo apie tris minutes ir žiūrėjo vienas į kitą. Lūšis žengė dar keletą žingsnių lin tankmės, kur stovėjo žmogus ir tik po kažkiek laiko nusprendė nepulti jo ir oriai nuėjo šalin pamiške... Staiga pamatė, kad į jį yra nukreipti du didžiuliai fotoobjektyvai ir tik tada nėrė į miško tankmę. Įdomiausia tai, kad tą pačią dieną mes bendravome su girininku, kuris jau daug metų dirba toje girioje ir pasakojo, kad niekas niekada šioje vietovėje nebuvo sutikęs lūšies. Kai paklausiau, ar negalėjo tai būti migruojantis žvėris, jis pasakė, kad lūšis niekada neužmiega svetimoje teritorijoje. Reiškia – ten ji gyvena nematoma... Mano draugas fotografas laukinius žvėris fotografuoja jau 30 metų. Jam nepavyko nė vienas kadras, nes buvo užsidėjęs konverterį, o temstant, kai trūksta šviesos, retai kada dirbant su konverteriu, gali „gautis“ kokybiškas kadras. Mano akyse degė „Elektrėnų žiburiai“..., o jam biro ašaros kaip pupos. Trisdešimt metų dirbdamas gamtoje, jis pirmą kartą laisvėje pamatė laukinę lūšį...

Garsus Lietuvos fotografas R. Anusauskas yra išleidę 3 fotografijų albumus: „Toli iš arti“, „Mandarininė antelė“ ir „Azijos dvasia“, ne vieną autorinių fotografijų atvirukų ciklą. Šiuo metu ruošiasi išleisti jau ketvirtąjį savo fotografijų albumą „Gražuolė Lietuva“. Čia bus galima pamatyti ir unikalų kadrą – lūšį laisvėje.