Jurbarke – atminties ir kūrybos vakaras, skirtas Birutei Pūkelevičiūtei

Birutė Pūkelevičiūtė: Širdy – likau kaunietė

Spalio 24 d., šeštadienį, 15 val. Jurbarko viešojoje bibliotekoje vyks renginys, skirtas aktorei, režisierei, rašytojai, pirmo vaidybinio filmo išeivijoje kūrėjai BIRUTEI PŪKELEVIČIŪTEI. Renginyje dalyvaus menininkės pusbrolis ir krikšto sūnus Vilniaus metropolitas, arkivyskupas Gintaras Grušas, šių eilučių autorė Virginija Babonaitė-Paplauskienė ir Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė Martyna Gedvilaitė. Bus pristatyta archyvinė monografija „Birutė Pūkelevičiūtė: širdy likau kaunietė“.

Knygoje apžvelgtas charizmatiškos asmenybės, talentingos menininkės gyvenimo ir kūrybos kelias, kuris driekėsi per Lietuvą (1924–1944), Vokietiją (1944–1948), Kanadą (1948–1965), Jungtines Amerikos Valstijas (1965–1999)... ir vėl grąžino į Lietuvą (1999–2007).

1944-ųjų, istorinių, pervartų išstumta iš Tėvynės puoselėjo lietuvišką kūrybos žodį, skleidė lietuvišką kultūrą svetimos apsuptyje. Apdovanota gausiomis charizmomis: vaidino, režisavo, kūrė scenarijus, suko filmus, rašė knygas. Viename interviu prasitarė: „Mėgau įvairovę: esu parašiusi keturis romanus, tris vaidinimus; taipgi pluoštą apsakymų, poezijos ir pasakų vaikams. Gimiau Kaune; po karo iš Vokietijos atvykau į Kanadą ir ilgokai gyvenau Monrealyje. Vėliau persikėliau į JAV ir dar daugiau metų praleidau Čikagoje. Širdy – likau kaunietė“. (Knygnešys, 1990 lapkričio 25 Florida, Daytona)

Likimas menininkei atseikėjo daugybę išbandymų: atsidūrusi visiškai viena svetimoje aplinkoje – be tėvų, giminių, artimųjų draugų – kliovėsi tik savimi, savo jėgomis. Nepriklausomoje Lietuvoje buvo padėtas gyvenimo pagrindas: įskiepyta meilė gimtajai kalbai, Tėvynei ir artimui.  Reikšmingą vaidmenį jos gyvenime suvaidino Šv. Kazimiero „Saulės“ gimnazija, Stasio Santvaro vadovaujama Teatro studija, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojai. Čia subrandintos ir įdiegtos vertybės vedė per gyvenimą ir leido atkakliai siekti tikslų. Kiekvieno sumanymo imdavosi su neapsakoma aistra, begaliniu entuziazmu ir pasišventimu, netausodama nei fizinių jėgų, nei savo kuklių materialinių išteklių, užsispyrusiai įgyvendindavo tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodė neįmanoma... Dalindama save teatrui, literatūrai, kinui svajojo perkeisti pasaulį – padaryti jį gražesnį, geresnį ir tobulesnį. Menininkė pasižymėjo įvairiuose kultūros baruose: iš daugybės jos teatrinių veiklų galime išskirti scenai pritaikytus ir surežisuotus spektaklius pagal Kazio Borutos knygą „Baltaragio malūnas“ ir Balio Sruogos „Milžino paunksmė“. Juose atliko ir pagrindinius Jurgos bei Sonkos vaidmenis. Išskirtiniu darbu tapo jos parašyta pasaka „Aukso žąsis“: pastatytas spektaklis, o vėliau ir jos su bičiuliais nufilmuotas pirmas lietuvių meninis vaidybinis filmas. Čikagoje, siekdama įamžinti iškilius lietuvių išeivių veikėjus, kartu su bendraminčiais ketino sukurti dokumentinių filmų ciklą „Dvylika“ (parengti 6 filmai); kartu su fotografu, kunigu Algimantu Keziu parengė 15 minučių filmą anglų kalba apie Lietuvoje švenčiamas Kalėdas... Kartu su aktorių kolektyvu Kanadoje įrašė dviejų spektaklių plokšteles „Baltaragio malūnas“ ir „Milžino paunksmė“. Sukūrė ir išleido šešias nuotaikingas knygeles vaikams, įrašė dvi pasakų plokšteles – „Žirginėliai“ ir „Antrieji Žirginėliai“. Didelė dalis „dipukų“ vaikų puikiai kalba lietuviškai todėl, kad mokėsi taisyklingos lietuvių kalbos ir užaugo su B. Pūkelevičiūtės parašytomis, jiems skirtomis knygelėmis bei pasakų plokštelėmis. Parašė keturis romanus: „Aštuoni lapai“ ir „Devintas lapas“; „Naujųjų metų istorija“ ir „Rugsėjo šeštadienis“, novelių knygą „Marco Polo Lietuvoje“, tris pjeses; išleido dvi išskirtines poezijos knygas – „Metūgės“ ir „Atradimo ruduo“, o kur dar išversti libretai... Minėtinas iš lotynų į lietuvių kalbą išverstas Carlo Orffo modernus kūrinys „Carmina Burana“.

Meilė, viltis ir tikėjimas vedė per gyvenimą: „Juo gūdesnė realybė, juo šviesesnė svajonė. Nors pasakų šalies nėra ir nebus, tačiau gera bent valandėlei įsivaizduoti, kad kažkur viešpatauja grožis, darna, teisėtumas, kad slibinai įveikiami, kad ašaros nušluostomos, kad skriaudos su kaupu atlyginamos. Pasaka yra tokia skaidri, šviesi, teisingai išmintinga, tokia ‚neregėta-negirdėta‘, jog ji per šimtmečius nemiršta. Lygiai kaip nemiršta žmogaus širdies ilgesys – nesibaigiančio, nesudrumsto džiaugsmo troškimas. Gal mes visi kažkur, širdies gilumoje spinduliuojančios vaikystės per visą amžių neįstengėm galutinai numarinti? Todėl fantastiška karalystė, kur noksta aukso obuoliai, kur čiulba devynbalsės paukštės ir žėri kristalinės pilys – nuolatos mus šaukia ir viliuoja“. (Pasakų sparnai. „Tėviškės žiburiai“, 1962 03 08)

B. Pūkelevičiūtės kūryba versta į latvių, ispanų, prancūzų ir anglų kalbas. Rašytojas Algirdas Landsbergis, rengdamas lietuvių poezijos antologiją anglų kalba „The Green Oak“ („Žaliasis ąžuolas“), pasirinko iš debiutinės knygos „Metūgės“ ir išvertė jos vieną eilėraštį. Vėliau ses. Marry Imaculata šį eilėraštį įtraukė į pasaulinę antologiją „The Cry of Rachel“ (1996), buvo paskelbtas greta A. Rimbaud, R. Frosto, W. B. Yeatsokūrinių. Reikia pripažinti, kad tiek Lietuvoje, tiek išeivijoje literatūros kritikai saikingai vertino B. Pūkelevičiūtės kūrybą. Tik įžvalgios literatūros kritikės Birutės Ciplijauskaitės dėka buvo prabilta apie rašytojos išskirtinumą, unikalumą, įvedant jos kūrybą į pasaulinį kontekstą. 1990 metais ši mokslininkė svariais, taikliais teiginiais prakalbo apie kūrėjos B. Pūkelevičiūtės, pralenkusios savo laiką, fenomeną.

B. Pūkelevičiūtėskūryba, jos laisvas žodis suvaidino ypatingą vaidmenį griaunant okupacinės imperijos pamatus – kaip ir daugelio kitų išeivių rašytojų, knygos slapta patekdavo į sovietinę Lietuvą – buvo perrašinėjamos, skaitomos naktimis, ėjo iš rankų į rankas. Viešai apie jos kūrybą Lietuvoje prabilta 1989 metais. Atvykęs į Lietuvą Los Angeles dramos sambūris daugelyje miestų suvaidino jos pjesę „Žmonės ir beržai“. 1990 metais rašytojos Ramutės Skučaitės rūpesčiu stulbinamu tiražu (100 000) buvo išleista knygelė vaikams „Kalėdų pasaka“, ir išpirkta akimirksniu. Savaitraščio „Dienovidis“ redaktorės Aldonos Žemaitytės rūpesčiu Lietuvoje išleista knyga „Devintas lapas“ (1992). Valentino Sventicko rūpesčiu, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla 2003 metais išleido jos dilogiją „Aštuoni lapai. Devintas lapas“. Nacionalinis Kauno dramos teatras pastatė B. Pūkelevičiūtės nuotaikingą eiliuotą pasaką „Aukso žąsis“, o režisierė Danutė Juronytė – spektaklį „Dar kartą atsigręšiu...“, parašytą pagal B. Pūkelevičiūtės autobiografinį romaną „Aštuoni lapai“; pagrindinį vaidmenį atliko aktorė Antanina Marcinkevičiūtė.

Prezidentas Valdas Adamkus už nuopelnus Lietuvai B. Pūkelevičiūtę apdovanojo LDK Gedimino V laipsnio ordinu. Lietuvai atgavus nepriklausomybę sugrįžo į tėvų namus Kalniečių gatvėje, Kaune, tačiau pritrūko jėgų tvarkyti šimtametį būstą, todėl jį pardavusi nusipirko butą Vilniuje ir nuo 1999-ųjų iki mirties – 2007-ųjų – gyveno jame. Palaidota menininkų kalnelyje, Antakalnio kapinėse, Vilniuje.

          Šių eilučių autorė keletą dešimtmečių bendravo su menininke, į mano rankas buvo patikėta itin vertinga archyvinė medžiaga. Maironio lietuvių literatūros muziejuje rengiau jos kūrybos vakarus, parodas. Glaudūs bendrystės ryšiai išliko su menininkės krikšto sūnumi ir pusbroliu, Vilniaus arkivyskupu Gintaru Grušu, kuris tapo jos kultūrinio palikimo ir autorinių teisių paveldėtoju.

Vis dėlto tenka pripažinti, kad šiuo metu Lietuvoje B. Pūkelevičiūtė vis dar yra per mažai žinoma, o jos knygos bibliotekose retai ištraukiamos iš lentynų. Todėl ir buvo nuspręsta imtis platesnės apimties studijos.Knygoje siekiama išaiškinti ir nušviesti iki šiol mažai žinomą B. Pūkelevičiūtės biografiją, akcentuojant jos estetines nuostatas, išryškinant vertybinius kriterijus, atspindint autentišką gyvenimą, pasaulėžiūros ypatumus, poetės santykį su aplinka, kurioje gyveno ir kūrė.Rekonstruojant vieną ar kitą menininkės gyvenimo tarpsnį pasitelkta itin vertinga ir gausia egodokumentika: epistoliniu palikimu, dienoraščiais, užrašų knygelėmis, atsiminimais. B. Pūkelevičiūtės mintys apie kūrybą, meną, įvairius gyvenimo reiškinius, neabejojame, padės įvertinti menininkės asmenybę ir ją išpopuliarinti. Knygoje prabyla dvasinių bičiulių, artimų draugų, globėjų balsai: laiškuose, literatūros kritikų vertinimuose transliuojama nuomonių įvairovė.B. Pūkelevičiūtės kūryba nesutelpa į vieno žanro rėmus, taip jos asmenybė nesutelpa į vieno kritiko, vieno recenzento ar vieno skaitytojo nuomonę. Vienu žvilgsniu B. Pūkelevičiūtės neaprėpsi. Tokio pobūdžio knyga rengiama pirmą kartą, ji galėtų būti aktuali akademinei visuomenei, įvairių mokslo sričių studentams, moksleiviams bei visiems, besidomintiems Lietuvos kultūra. Viliamės, kad archyvinė monografija „Birutė Pūkelevičiūtė: širdy – likau kaunietė“ paskatins literatūros mylėtojus atsigręžti į šią laiką pralenkusią charizmatišką asmenybę bei atrasti jos užburiančią žodžių magiją. B. Pūkelevičiūtės gyvenimas ir kūryba turi būti pavyzdžiu mums visiems, kaip reikia branginti ir mylėti savo Tėvynę, lietuvių kalbą, kūrybos žodį, artimą savo.

Knygos išleidimu rūpinosi Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė, rašytoja Birutė Jonuškaitė. Knygos mecenatai: dalinai finansavo Kanados Lietuvių Fondas, Lietuvių Fondas JAV, Nijolė Vitkauskaitė-Lembertas, Liuda su vyru Petru Avižoniai ir Gintaras Grušas. Visiems, suteikusiems materialinę pagalbą, tariami begaliniai padėkos žodžiai. Už moralinę paramą, profesinius patarimus, taiklius pastebėjimus, įžvalgas tariu nuoširdžiausius padėkos žodžius Profesorei Viktorijai Skrupskelytei. Leidžiant knygą turėjau nuostabius pagalbininkus: dizainere, maketuotoja Laurą Inę, kuri meniškai sudėliojo mano pateiktą archyvinę medžiagą, redaktorę Audronę Škiudaitę. Dėkinga „Morkūno ir Ko“ spaustuvės direktoriui Tautvydui Majauskui ir jo kolektyvui, išleidusiems knygas į pasaulį.