Vasara – klasiokų susitikimų metas

Ar prisiminate, kaip jautėmės baigdami mokyklą? Kaip sunku buvo išsiskirti su klasės draugais, su kuriais daugiau ar mažiau draugauta daugelį metų? Kaip vieni kitiems prisiekinėjome, kad būtinai dar susitiksime. Pirmieji susitikimai paprastai vykdavo po penkių, paskui po dešimties metų, o toliau – vis rečiau. Žinoma, yra išskirtinių klasių, kurios susitikinėja beveik kasmet, tačiau daugumos kitų susitikimai retėja, o išvydus buvusius klasiokus po daugelio metų netgi sunku toje labai suaugusioje moteryje atpažinti kvatoklę mergiotę, o tame pliktelėjusiame dėdulėje – buvusį nemigo naktų dūsavimų objektą.

Klasės susitikimai paprastai vyksta vasarą, štai ir paskutiniąją birželio savaitę Jurbarke vyko mažiausiai du klasiokų susitikimai.

Susitiko po 55 metų

Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos, tuomet dar vadintos Jurbarko vidurine mokykla, 42 laida mokyklą baigė 1969 metais. Laidoje buvo dvi klasės, 67 mokiniai, dabar, po 55-erių metų, liko 43, 24 jau iškeliavę Anapilin.

Viena iš susitikimo organizatorių jurbarkiškė Dalia Štuikienė papasakojo, kad šios klasės kurį laiką turėjo netgi vieną auklėtoją, matematiką Antaną Andriulaitį, mokiniai taip dažnai buvo perkeliami iš vienos klasės į kitą, kad jau niekas nebesusigaudė, kurioje klasėje mokėsi. Todėl nusprendė organizuoti bendrus visos laidos susitikimus, kuriuos ir daro paskutiniu metu kas penkerius metus.

„Iš pradžių rinkdavomės dažnai, paskui kurį laiką susitikimai nutrūko, o prieš penkerius metus vėl susirinkome“, – pasakojo Dalia, kuri labiausiai džiaugiasi, kad visuose susitikimuose dalyvauja ir klasės auklėtojas Antanas Andriulaitis, per šį susitikimą taip pat bendravęs su buvusiais mokiniais, sakęs kalbą ir visus prigrasinęs būtinai pakviesti į susitikimą po penkerių metų.

Šį kartą susitikime, kuris vyko Jurbarko rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje, susirinko 23 klasiokai. „Ne visi galėjo dalyvauti, gal dėl sveikatos, gal dėl kitų priežasčių, neklausėme“, – sakė Dalia, pasak kurios biblioteką susitikimui pasirinko, nes ji labai graži ir kad joje vyksta daug veiklų senjorams. „O juk dabar visų mūsų užsiėmimas vienodas – senjorai“, – juokėsi ji, prisimindama, kad jų susitikimuose visada visi dalyvaudavo kaip klasiokai, nesigilindami ir nesiaiškindami, koks jų tolimesnis išsimokslinimas, socialinė padėtis ar statusas visuomenėje.

Kita šios laidos abiturientė Irena Sabataitytė, pasidžiaugusi susitikimu, apgailestavo tik dėl vieno – kad visi nesugebėjo sustoti ir nusifotografuoti ant bibliotekos laiptų. Šį dalyką paliko kitam susitikimui dar po penkerių metų. O jis būtinai įvyks. „Nebus manęs, vis tiek atsiras kam organizuoti“, – filosofiškai šypsojosi Dalia.

Po keturiasdešimties metų

Kitas klasės susitikimas jau kitoje mokykloje vyko šeštadienį, birželio 29-ąją – Naujamiesčio progimnazijoje po keturiasdešimties metų susitiko tuometinės Jurbarko II-os vidurinės mokyklos 12, 1984-ųjų metų, laidos 11M klasės abiturientai.

Viena iš šio susitikimo organizatorių, jurbarkietė bibliotekininkė ir fotografė Rūta Bakšienė prisiminė, kad jų klasę tuomet baigė 28 mokiniai. Per tuos metus Anapilin iškeliavo du klasiokai ir klasės auklėtoja, rusų kalbos mokytoja Regina Pauliukaitienė. O į susitikimą po keturiasdešimties metų atvyko 16 buvusių bendraklasių., prieš tai susitikimas vyko 2014-aisiais.

Tylos minute pagerbę mirusių klasės draugų ir auklėtojos atminimą, kiekvienas susirinkusiųjų trumpai papasakojo apie save: savo profesiją, šeimą, gyvenimo kelią. Nenuostabu, kad tokių pasakojimų reikėjo, juk kai kurie buvo nesimatę daugiau nei 30 metų ir beveik nieko vieni apie kitus nežinojo.

Buvusius klasiokus gyvenimas nuvedė pačiais įvairiausiais keliais – jie tapo gydytojais, mokytojais, inžinieriais, kariškiais, pasieniečiais, o taip pat – kirpėjais, bibliotekininkais ir pardavėjais. Projektavo bažnyčias, bandė naujausius vaistus, mokė vaikus ir pardavinėjo batus. Vieni išmaišė atokiausias šalis, gyveno ten, sugrįžo, arba ir dabar tebegyvena, kiti – visiems laikams pasiliko gimtajame mieste ir pavargsta netgi nuo trumpos viešnagės lietuviškame „didmiestyje“. Didžioji dalis jau užaugino vaikus ir jau džiaugiasi anūkais ar laukia jų. Kiti, pasak jų pačių, dar jauni, nes vaikų ar anūkų nėra.

Skirtingai nei prieš tai minėto klasės susitikimo dalyviai, buvusios II-os vidurinės mokyklos mokiniai ant laiptų prie mokyklos nusifotografavo iš karto – sustojo maždaug tose pačiose vietose, kaip ir daugiau kaip prieš 40 metų – 1983 m. rugsėjo 1 d.