Vaikų ir jaunimo teatro šventėje pasigedo spektaklių mažiesiems

Jurbarke savaitgalį vykusios vaikų ir jaunimo teatro šventės „Šimtakojis” spektakliai buvo įdomūs ne tik bendraamžiams. Garbaus amžiaus sulaukusios jurbarkietės Dalija ir Janina susitiko specialiai tam, kad kartu eitų pasižiūrėti spektaklių - šeštadienį  Raseinių meno mokyklos teatro „Jūratė ir Kastytis", o sekmadienį - teatro šventę užbaigusio Punsko lietuvių kultūros namų jaunių teatro spektaklio „Mažasis princas”. Moterys tikino pasirinkusios joms žinomas kūrinius, kad galėtų palyginti su ankstesniais pastatymais. Be to, jos nemėgsta spektaklių, kur dominuoja neigiamos emocijos.

Jurbarkiečių draugių neišgąsdino žvarbus šeštadienio oras. „Jurbarkas - ne Šiaurės ašigalis. Bet kokiu oru galima visur nueiti”, - šypsojosi jos. Moterys džiaugėsi tokia švente ir stebėjosi jaunimu, kuriam netrūksta noro lipti į sceną. Jurbarkietės džiaugėsi kultūriniu gyvenimu Jurbarke.
Kas vieniems pramoga, kitiems - darbas. Visus 12 „Šimtakojo” Jurbarke spektaklių stebėjo trys komisijos nariai - Lietuvos liaudies kultūros centro specialistai, tarp kurių buvo ir režisierius Ramūnas Abukevičius, patikinęs, kad bendras teatro šventės Jurbarke įspūdis geras. „Jurbarke kartelė pakelta aukštai”, - sakė jis, turėdamas omeny, kad Jurbarke startavo pirmasis vaikų ir jaunimo spektaklių regioninis turas. Beje, komisijos nariai spektaklių nevertina ir, anot jo, būtų labai sudėtinga tai padaryti. Vis dėlto R. Abukevičius išskyrė K. Glinskio teatro jaunimo studijos režisierės Agnės Banytės spektaklius kaip puikius aktorinės pedagogikos pavyzdžius. Paminėjo ir Kauno rajono Garliavos Jonučių vidurinės mokyklos vaikų ir jaunimo dramos studijos režisierių Joną Daraškevičių kaip nuolat stebinantį kūrėją.

Anot R. Abukevičiaus, laimi tie kolektyvai, kurie į teatrą žiūri rimtai. Jis džiaugėsi, kad jaunimo teatrai nepataikauja masiniam skoniui ir renkasi tuos kūrinius, kurie įdomūs ir aktualūs yra jiems patiems.
Žiūrovų galėjo būti daugiau. „Kai salė tokia didelė, žiūrovų galėjo būti ir daugiau”, - šypsojosi jis, pasigedęs mažiesiems žiūrovams skirtų spektaklių.
Komisijos narių dienotvarkė buvo tokia užimta, kad nespėjo apžiūrėti Jurbarko. „Nebuvo kada. Mačiau užšalusį Nemuną”, - šypsojosi R. Abukevičius, nakvojęs kaimo turizmo sodyboje, po paskutinio sekmadieninio spektaklio patraukęs namo, į Vilnių.