Unikaliame Kauno muziejuje – jurbarkietiški pėdsakai

Po apsilankymo „Art Deco“ muziejuje Kaune – beveik 100 metų kelionės laiku atgal į pasiturinčio miestelėno butą Laikinojoje sostinėje, apie kurį jau rašėme „Mūsų laiko“ puslapiuose, labai knietėjo aplankyti dar vieną tų pačių šeimininkų Karolio Banio ir Petro Gaidamavičiaus kūrinį – Amsterdamo mokyklos muziejų, taip pat esantį Kaune, Vytauto pr. 58.

Tik 2023-ųjų pradžioje duris atvėręs muziejus įsikūręs įspūdingos išvaizdos, sakytum, banguotame name, kurio fasadą puošia juodo metalo Merkurijaus ir Hefaisto figūros ir panašaus į kurį, pasirodo, nerastum ne tik Kaune, bet galbūt ir visose Baltijos šalyse.

^{Amsterdamo mokyklos buto-muziejaus fasadas. „Mūsų laiko“ nuotraukos.}

Amsterdamo mokyklos architektūra

Gidė Rūta, pasitikusi mus bute-muziejuje, netrunka pasidalinti ne tik istorijomis, bet ir mitais, beveik nuo pat pastatymo dienos supusiais šį išskirtinį pastatą. Pasirodo, jis nuo seno buvo vadinamas Amsterdamo mokyklos namu, tad nemažai kauniečių manė, jog Amsterdame yra tokia mokykla, kurios pastatą jaunas architektas Jokūbas Peras bus nukopijavęs ir pastatęs Kaune.

Tačiau apsilankę Amsterdame muziejaus įkūrėjai pamatė daugybę tokio stiliaus pastatų, o užsienio enciklopedijoje rado prašytą Amsterdamo mokyklos architektūros stilių, kuriam būdinga plastika, bangavimas, į segmentus susmulkinti langai, tamsios fasadus puošiančius skulptūros, o interjere – kupolai, sodrios spalvos. Amsterdamo mokyklos architektūra tarpukariu išsivystė Nyderlanduose, dekoro elementus ji skolinosi iš „art deco“ ir „art nouveau“ stilių. Šis stilius Nyderlanduose vyravo 1910–1930 m.

Namas Vytauto prospekte pastatytas 1928-aisiais. Jo statytojai, jauni 27 ir 28 metų amžiaus vyrai Mozė Posvianskis ir Hiršas Klisas, buvo kilę iš neturtingų Vilijampolės žydų šeimų. Jauni žmonės, audinių fabriko „Liteksas“ savininkai, atsiradę tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, daug dirbę, nebijoję rizikuoti, matyt, savo namuose troško prabangos, kurios neturėjo vaikystėje.

Beje, Vytauto pr. 58 name yra gyvenę „Fluxus“ judėjimo pradininko Jurgio Mačiūno tėvai Leokadija ir Aleksandras Mačiūnai, choro „Ąžuoliukas“ įkūrėjas Hermanas Perelšteinas, mokslininkas Juozas Matulis, kino teatro direktorė Elena Mikševičienė. Dabar pastate veikia V. Staniulio knygynas-antikvariatas.

Sienų liesti negalima

Amsterdamo mokyklos muziejus įsikūręs 6 numeriu pažymėtame 136 kv. m bute, kuriame 5 kambariai, virtuvė, vonios kambarys, šeimininkų ir svečių tualetai, pora balkonų ir terasa į Žaliakalnį.

Pastačius daugiabutį jo savininkai apsigyveno antrojo aukšto butuose, o kitus nuomojo, kaip ir tą, kuriame įsikūręs muziejus. Beje, metinė buto nuomos kaina šiame name siekė 8,4 tūkst. Lt.

Skirtingai nuo „Art deco“ muziejaus, kuriame leidžiama viską liesti ir čiupinėti, čia gidė paprašo neliesti sienų, jomis tik grožėtis. Tiesa, visa kita liesti galima.

Svetainės sienos – sodrios ultramarino spalvos. Pasak gidės, mėlyna – tai prabangos spalva, nes jai išgauti reikia brangiausio pigmento. Ir kitų kambarių sienos ryškios ir sodrios, nes atlikus polichrominius tyrimus, jos buvo atkurtos ir atrodo taip, kaip iki Antrojo pasaulinio karo. Beje, keturiuose iš penkių kambarių buvo atrasti ir aukso dažai, tad atkurti ir šie sienų elementai.

Muziejuje esantys baldai, indai, paveikslai, kilimai seni, atkeliavę iš antikvariatų ar privačių asmenų, jiems 80–100 metų ir jie nuostabiai atkuria tarpukario gyvenimo atmosferą.

Užėjus į virtuvę gidė papasakoja, kad 2018 m., dar iki restauracijos, šiame bute buvo filmuotos HBO serialo „Černobylis“ (rež. Johan Renck) scenos. Čia trumpam įsikūrė pagrindinio serialo herojaus Valerijaus Legasovo butas. Filmo kūrėjai ant sienų užklijavo tapetus, erdves apstatė sovietiniais baldais. Filmavimas truko vos kelias dienas, tačiau jame dirbo apie 180 žmonių.

Jurbarkietiškas pėdsakas

O kurgi jurbarkietiški pėdsakai, paklausite. Pagal dokumentus visi namo butai buvo nuomojami. Tačiau 6 bute nuolat gyveno tas pats nuomininkas, akivaizdu, turėjęs nepaprastą skonį, kurio užsakymu ir buvo sukurtas išskirtinis ir ryškus pradinis šio buto interjeras. Šis žmogus buvo iš Jurbarko kilęs, pervežimų verslu bei prekyba žibalu vertęsis Henochas Pumpianskis, čia gyvenęs nuo namo pastatymo iki karo. Lietuvą okupavus sovietams dalis žydų buvo ištremti, Holokausto metu beveik visi name gyvenę žydai buvo nužudyti, kiti perkelti į getą ar mirė tremtyje. Tiesa, H. Pumpianskiui, pasirodo, pasisekė – jam pavyko pasiekti Izraelį, kur jis gyveno, mirė savo mirtimi ir palaidotas Tel-Avive.

^{6 buto gyventojas, iš Jurbarko kilęs verslininkas H. Pumpianskis. Amsterdamo mokyklos muziejaus nuotr.}

Sovietmečiu šis namas buvo nacionalizuotas, jame įrengti komunaliniai butai. Iki 1990 m. bute Nr. 6 gyveno trys šeimos. Apie tai, kaip muziejumi paverstas butas atrodė iki restauracijos, primena tuo metu darytos nuotraukos.

Muziejuje praleidome dvi valandas, klausydami gidės pasakojimų, gėrėdamiesi interjerais, baldais, kilimais, visa galva panirę į čia gyvenusių žmonių ir paties pastato istorijas. Sąmoningai jų čia nepasakojame, netgi neišduosime, kodėl negalima liesti buto-muziejaus sienų, kad kiekvienas, norintis daugiau sužinoti apie Amsterdamo mokyklos architektūros stiliaus formas ir spalvas, apie pastato fasadą puošiančias netipiškas antikos dievų skulptūras, išgirsti apie pastate gyvenusius žmones ir jų likimus, giliau pasinerti į Laikinosios sostinės ir joje gyvenusių žmonių, ypač žydų, istoriją, akimis, rankomis, klausa ir kitais pojūčiais prisiliesti prie tarpukario Lietuvos gyvenimo, galėtų tai pamatyti, pajausti, sužinoti ir patirti pats.

Dar vienas, jau trečiasis, Amsterdamo mokyklos ir „Art Deco“ muziejų savininkų Karolis ir Petro projektas – ktapus Nemuno, šalia Kidulių, esantis Kaimelio dvaras, kuriame, dar nerestauruotame, šią vasarą rengtos patyriminės eskursijos sumušė visus Lietuvos dvarų lankomumo rekordus. Rudenį dvaro durys  užvertos restauracijai, bet savininkai žadėjo jau kitą vasarą kuriam laikui vėl priimti lankytojus, kad parodytų, kaip pastatas keičiasi restauracios procese.