Tikra istorija. Kaip pasigedo žmogiškumo prekybos centre

Istorija pamąstymui. Apie tikrą nutikimą Jurbarke, kuris galėjo baigtis visiškai kitaip. Smagiai. Gražiai. Ir be jokių nuoskaudų. Istorija apie tai, kaip truputis žmogiškumo gali suteikti daug džiaugsmo.

Apie ją redakcijai antradienį papasakojo jurbarkietė Inga. Vardas pakeistas. Moteris panoro likti incognito.

Inga, močiutė, tą antradienio rytą visus daiktus darbe palikusi išskubėjo į darželį. Į anūkės kalėdinį spektaklį. Pasičiupo tik fotoaparatą, kuriuo norėjo įamžinti penkiametę anūkę, kuri turėjo vaidinti princesę. Atskubėjusi močiutė rado sunerimusią anūkę. Paaiškėjo, kad mama mergaitei princesės drabužėlius parūpino, bet pamiršo nupirkti karūną. Visos kitos darželio draugės, irgi princesės, turėjo karūnas, o anūkė – ne. Inga, būdama gera močiutė, išskubėjo į artimiausią prekybos centrą ieškoti karūnos. Moteriai reikėjo skubėti, nes iki spektaklio buvo likę nedaug laiko. Ingos džiaugsmui, prekybos centre princesės karūną surado. Bet buvo bėda ta, kad neturėjo nei pinigų, nei dokumentų, nei telefono (viską buvo palikusi darbe), tik tą patį jau minėtą fotoaparatą. Moteris paprašė pagalbos pardavėjų ir pačios prekybos centro direktorės. Visoms joms paaiškino apie susidariusią situaciją ir paprašė paskolinti kelioms valandoms pinigėlių. Karūna tekainavo apie 50 centų. Moteris tikėjosi supratimo. Suma nėra didelė. Be to, ji yra nuolatinė šios parduotuvės klientė – bent tris kartus per savaitę užsuka apsipirkti, tad pardavėjos ją bent iš matymo tikrai pažįsta.

Reakcija buvo netikėta. Parduotuvės direktorė patikino, kad taip negalima – jei neturi pinigų, parduoti negali. Ingai buvo baisiausia, kas kita. „Neatsirado nė viena, kuri sutiktų kelioms valandoms man paskolinti tų pinigėlių. Suprantu, kad formaliai jos elgėsi teisingai. Bet čia yra žmogiškumo klausimas. Tuo labiau, kad Kalėdos artėja“, - apmaudavo moteris, patikinusi, kad jei ji pati išgirstų šalia tokią istoriją – būtų ne skolinusi, o padovanojusi tą karūną.

Kaip toji istorija baigėsi? Inga padėjo karūną į lentyną ir išskubėjo į spektaklį, kur anūkė princesę vaidino be karūnos. Istorijos pabaiga tokia, kad bent du žmonės tą rytą nebuvo laimingi. Penkiametė mergaitė. Nes visos jos draugės princesės buvo su karūnomis, o ji be. Nelaiminga ir močiutė, nes jautėsi dėl to kalta. O galėjo būti kitaip. Bent trys laimingi žmonės. Mergaitė, jos močiutė ir tuos 50 centų paskolinusi pardavėja, kuri galėjo pasidžiaugti, kad tą dieną pradėjo geru darbu.