Tauragės krašto skautai rinkosi Šilalėje

Spalio 24-25 dienomis Tauragės krašto sueiga vyko Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijoje. Iš Jurbarko rajono dalyvavo Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos, Vytauto Didžiojo, Naujamiesčio, Raudonės, Smalininkų Lidijos Meškaitytės ir Viešvilės pagrindinių mokyklų skautai su savo vadovais. Kartu su mumis vyko ir artimiausi kaimynai iš užnemunės – Sudargo Martyno Sederevičiaus pagrindinės mokyklos skautai. Nešini kuprinėmis, kuriose kaip visada tilpo pagrindiniai skautų daiktai – miegmaišiai, paklotukai, sportinė apranga, indai, maistas bei kiti kiekvienam svarbūs dalykėliai, mes visi susirinkome Jurbarko autobusų stotyje. 16 valandą autobusas pajudėjo Šilalės link – į taip ilgai lauktą sueigą. Laikas besišnekučiuojant prabėgo gana greitai ir po geros valandos jau glebėsčiavomės su kitų rajonų skautais, kurių buvom žiauriai pasiilgę po vasaros stovyklos, vykusios Jūravoje.

Pirmiausia Šilalės skautai aprodė mums savo mokyklą ir kabinetus, kuriuose įsikūrėme nakčiai. Susidėliojus nakvynei skirtus daiktus ir pasikloję „lovas“, apsivilkome uniformas ir žygiavome į rikiuotę. Joje jauniausiems skautams „Vilkiukams“ buvo užrišti kaklaraiščiai. Po to mūsų laukė šv. Mišios Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje, skirtos būtent mums – Tauragės krašto skautams. Po šv. Mišių sugrįžę į kabinetus, pradėjome ruoštis vakaro laužui. Jo pavadinimas buvo „90-ųjų fiesta“. Fiesta buvo labai smagi ir tranki. Kiekviena draugovė turėjo parengti po numerį. Mūsų draugovė, kuri vadinasi Jurbarko Bišpilio tunto Martyno Jankaus vardu, padedant mūsų vadovei Sigitai Norkienei, paruošė vaidinimą „Bavarai – vaikai“. Man labiausiai patiko Viešvilės skautų pasirodymas pagal Stano sukurtą muzikinį kūrinį, kuris paskui pavirto į diskoteką, kurioje visi pradėjom šokti.

 Po vakaro laužo vyko skautorama – tai tokia programa, kurios metu paskirstytos grupelės eina vis pas kitą vyresniųjų skautų grupę, kurioje moko daug naujų įvairiausių dalykų. Aš išmokau skautiškų kelio ženklų, tokių kaip „Išėjai už stovyklos ribų ir turi grįžti“, „Eik greičiau“ ir kt. Po skautoramos visi grįžome į kabinetus ir ruošėmės miegui. Miegoti nėjo tik vyresnieji patyrę skautai – jiems buvo rišami patyrusiojo skauto vyšniniai kaklaraiščiai.

Kitą rytą kėlėmės anksti. Mūsų, būsimų „Citrinų“, laukė kaklaraiščių rišimas ir iškilminga priesaika: „Brangindamas savo garbę prisižadu stengtis tarnauti Dievui ir Tėvynei, padėti artimui ir vykdyti skaučių priesaikus“. Kai man užrišo kaklaraištį, jaučiausi kaip tikra „įšventinta“ skautė. Manau, kad taip jautėsi ir kiti, tapę tikraisiais skautijos nariais. Vėliau pusryčiavome, rengėmės rikiuotei. Po rikiuotės mūsų dar laukė varžybos „Skrendantis sportbatis“. Jos buvo gana sudėtingos ir varginančios, bet įdomios – reikėjo ir greičio, ir sumanumo, ir ištvermės.

Dar viena skautų sueiga pasibaigė. Gaila, kad taip greitai prabėgo laikas ir vėl teko atsisveikinti su vasaros draugais. Su nekantrumu lauksiu kitos sueigos, kuri lapkričio mėnesį vyks Raudonės mokykloje, nes skautai yra labai draugiški ir tolerantiški žmonės. Čia nėra patyčių, užgauliojimų, čia nesvarbu, kaip tu atrodai, svarbu – kaip tu elgiesi. Tad norint tapti skautu, svarbiausia yra pripažinti kitą.