Skirsnemunės teatras „Pakeleivis“ švenčia savo dešimtmetį

Jau šeštadienį, rugsėjo 23-ąją, visus, tiek profesionalaus, tiek mėgėjiško, teatro gerbėjus į Skirsnemunę kviečia V-oji respublikinė teatrų šventė „Lauro vainikas“. Šiemet ji bus neeilinė, nes Jurbarko kultūros centro Skirsnemunės skyriaus teatras „Pakeleivis“ tuo pačiu ketina atšvęsti ir savo 10 metų sukaktį.

2013 metais susikūręs mėgėjų teatras greitai buvo pamėgtas žiūrovų ir žinomas ne tik mūsų rajone, bet ir visoje Lietuvoje. Ne vienas kvatojome ir žavėjomės jo spektakliais „Trys mylimos“, „Tariamas ligonis“, „Ponaitis“, „Dobilėlis penkialapis“, „Revizorius“, „Amerika pirty“ ir naujausiuoju, kurio premjera parodyta tik praeitą mėnesį Skirsnemunės miestelio šventės metu – „Žaldokyne“, iš viso dešimt spektaklių per dešimtį metų. „Vienuolika“, – juokiasi teatro vadovė Jurbarko kultūros centro režisierė Birutė Šneiderienė ir išvardija kitus spektaklius: „Melo diena“, „Paskubėjo“, Dainų šventei skirtą publicistinį vaidinimą „Eisim namo“. O „Tris mylimas“, savo pirmąjį spektaklį, teatras statė du kartus.

Teatro sėkmės paslaptis

Paklausta, kur slypi šio teatro sėkmė, Birutė Šneiderienė sako, kad labai svarbu pasirinkti tinkamą pjesę, galbūt žinomą nuo anksčiau, bet aktualią ir šiems laikams. „Mūsų teatras mėgsta senas pjeses būtent dėl to, kad galvojame apie žiūrovą. Atėjęs į teatrą žiūrovas scenoje turi matyti tai, kas jam įdomu, suprantama. Negalim ir nenorime vaidinti šių dienų realybės – keiktis, blevyzgoti scenoje, šitą visi mato kasdien ir niekam tai nebeįdomu“, – tikina režisierė.

O kodėl komedijos, klausiame Birutės. Pasak jos, dabartiniame gyvenime tamsos ir dramos – nors vežimu vežk. Norisi, kad žiūrovas, atėjęs į teatrą, po spektaklio išeitų pailsėjęs, pasijuokęs, su gera nuotaika, o rūpesčių, skausmo, liūdesio jam ir taip užtenka kasdien. „O jei kas galvoja, kad komedijas vaidinti lengva, tai labai klysta, – priduria ji. – Kiekvienas profesionalus aktorius pasakys, kad žiūrovą daug lengviau pravirkdyti negu prajuokinti“.

Tačiau pagrindine „Pakeleivio“ sėkmės priežastimi režisierė įvardija aktorius. Įdomūs, kūrybingi, per dešimt metų labai patobulėję ir užaugę, kaskart patys visa galva pasineriantys į spektaklio kūrimą, ieškantys, kaip galėtų kuo gyviau, kuo įdomiau atskleisti kuriamą personažą. Savojo teatro aktoriams ji gražių žodžių negaili:

„Rasa Dilienė – visiems kūrybiniams išbandymams atvira siela, scenoje galinti talentingai suvaidinti ir švelniąją Domicelę, ir kaprizingąją ponią Argon, ir naivią Magdaleną Paukštytę... Puikiai veda įvairius renginius, yra nuolatinė pagalbininkė teatro ūkiniuose darbuose.

Be Sonatos Paulienės, atrodo, sklandžiai nevyktų teatro veikla. Netgi painiausiuose sprendimuose jos  patarimas viską sudėlioja į vietas. Sonata talentingai kuria vaidmenis, visada „kapstosi“ personažų charakteriuose, džiaugiamės jos muzikiniais gabumais.

Be Edmuko, Edmundo Paulio – taip pat niekur ir niekada. Nepakeičiamas aktorius, jo talentas „apsigyventi personažo kailyje“ priverčia džiaugtis ir stebėtis žmogaus galimybėmis ir didžiuliu noru viską daryti nuoširdžiai ir tobulai. Iki džiaugsmingo graudulio klausomės jo metodų mokantis tekstus: naktimis pasidėjus po pagalve, per pietų pertraukėlę darbe...

Vytautas Norkus – ištikimas teatrui, teatru gyvenantis, nuolat besidomintis Lietuvos ir pasaulio teatriniu gyvenimu. Vytautas mielai dalinasi savo žiniomis, skatina domėtis kultūra. Jo vertingi patarimai ne kartą pasitarnavo renkantis repertuarą, organizuojant išvykas. Vytauto sukurti personažai spindi jaunatviškumu, žiūrovų dėmesį prikausto graži dikcija.

Apie Jono Tamošačio aktoriaus talentą liudija ilgametis jo gyvenimas scenoje. O sukurti personažai, atrodo, peržengia neprofesionalaus aktoriaus galimybes – plastika, dinamika, mimika, balsas, žaismingumas, puiki improvizacija užburia, prikausto dėmesį ir kelia klausimą, kas yra profesionalumas...Visa tai sukurti gali tik talentingas ir šią veiklą mylintis žmogus.

Mindaugas Dilys – aktorius, gebantis puikiai sukurti ryškius, dominuojančius spektakliuose personažus. Jo Vincutis, Liudvikas, Ponaitis, Amerikonas, Sidabras – energingi, žaismingi, nepaleidžiantys žiūrovų dėmesio ir nusipelnantys audringos jų reakcijos.

Albina Miliauskienė – puiki aktorė, turinti gražų balsą, savo dainavimu užvedanti kolektyvą išvykose, šį  jos talentą ne kartą pritaikėme ir spektakliuose. Albina ne tik puiki teatro „gaspadinė“, bet ir nuolatinė pagalbininkė miestelio kultūriniuose renginiuose. Ji labai atsakinga, pareiginga, o jos darbštumo gali pasimokyti kiekvienas.

Lino Burnelaičio aktoriaus talento ir noro būti scenoje neužgožė nė nuolatiniai darbai komandiruotėse, neužliejo Nemuno vanduo žvejojant ir traukiant didžiules žuvis, neužmušė plytos statybos darbuose tvarkant savo puikų ūkį...Linas – energijos ir talento pliūpsnis sukurtame vaidmenyje, pagalba ir nuoširdumas visuose teatro reikaluose.  

Talentas vaidinti scenoje, atrodo, užkoduotas Editos Riaukienės prigimtyje. Pirmieji nedrąsūs žingsniai įsibėgėjo, baimė, šiek tiek kausčiusi kūną, dingo... Ir įvyko stebuklas. Editai, regis, nereikia kurti vaidmenų, jie gyvena joje, tereikia tik įžengti į sceną ir jie atgyja visa savo esybe.

Rūta Vasiliauskienė. Atrodo, jog šios aktorės kūrybinės galios neišsemiamos... Jos sukurtiems personažams tarytum maža vietos scenoje, tarsi norisi juos kasdien matyti, su jais gyventi, mokytis iš jų išminties arba vengti naivumo. Ką dar sukurs Rūta? Kuo dar nudžiugins – poezija, tapyba, muzika...o gal...? Tikrai sulauksime, nes šis žmogus sutvertas kurti ir stebinti.

Ne taip seniai į teatrą įsiliejusi Gražina Gelžinienė – teatro varikliukas, savo atėjimu nuspalvinusi mūsų kolektyvą ypatingomis spalvomis. Jos energija, nuoširdus darbas, geri patarimai, puikūs kūrybiniai  ieškojimai ir sprendimai suteikia visiems kartu su ja scenoje esantiems personažams daugiau drąsos ir kūrybinės laisvės.

Puiki, talentinga aktorė Alma Snudaitienė „Pakeleivio“ teatre žengia pirmuosius, bet tvirtus, žingsnius. Didelis noras vaidinti, užsispyrimas, jaunatviškumas, gražus bendravimas džiugina kiekvieną esantį teatre. Almos sukurti vaidmenys- nuoširdūs ir  įsimintini.    

Alvydo Šimaičio nė pristatinėti nereikia – jį pažįsta visi. Alvydas – scenos vilkas, nuo pat jaunystės ištikimai „tarnavęs“ ir visą save atidavęs scenai. Tai puikus aktorius, daugybę metų džiuginęs žiūrovus savo sukurtais vaidmenimis, suteikęs kiekvienam gerų emocijų. Alvydo vidinės savybės – nuoširdumas, komunikabilumas, atvirumas, puikus humoro jausmas be baimės atrodyti kvailu ir juokingu – pritraukia žiūrovus ir, atrodo, be didelių aktoriaus pastangų. Visi laukia jo pasirodant scenoje.“

Visą straipsnį skaitykite rugsėjo 15 d. numeryje ir sužinokite kokia staigmena laukia rugsėjo 23 d.