„Skautų pradas – 2014“

Liepos 21-27 dienomis netoli Jūravos, Karšuvos miške šalia nedidelio ežero stovyklavo Tauragės krašto skautai. Čia susirinko gana didelis vaikų ir jaunuolių būrys – per 150. Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos ir Vytauto Didžiojo, Smalininkų, Viešvilės, Raudonės pagrindinių mokyklų, dvi grupės iš Šilalės ir viena iš Šakių rajono, Sudargo – nešini sunkiomis kuprinėmis rinkosi tie, kuriems šūkis „Artimui, Dievui ir Tėvynei“ yra tapęs tam tikru gyvenimo būdu. Geltonos arba citrininės spalvos skareles ryši 10-13 metų skautai, vyšninės spalvos - patyrę jaunuoliai nuo 14 metų. Dar yra ir visai jaunučių skautų grupė – „Vilkiukai“ – nuo 6-7 iki 10 metų vaikai. Nuo 18 metų vaikinai jau gali būti vadovais (dar kitaip vadinamais Vyčiais arba vyresniaisiais broliais), merginos - vyresniosiomis sesėmis. Apie įspūdžius iš skautų stovyklos pasakoja „citrininė“ skautė Liepa Pažereckaitė, būsimoji Vytauto Didžiojo pagrindinės mokyklos penktokė.

Visi rinkomės stovykloje pirmadienį, 10 valandą ryto. Pirmiausia turėjome užsiregistruoti, o tada buvome paskirstyti į 8 skiltis ir dvi pastovykles - berniukų ir mergaičių. Mums vadovavo vyresnieji skautai. Aš buvau trečioje skiltyje. Kai pasistatėme palapines, susidėjome daiktus, ėjome pietauti. Pirmą dieną patys atsivežėme pietus, o visas likusias – gaminome stovykloje. Valgydami tuo pačiu ir susipažinome, pasipasakojome apie save. Sugalvojome savo skilčiai pavadinimą – mes buvome „Mėtos“. Mūsų buvo 12 mergaičių. Po pietų kaskart turėdavom sugalvoti po naują šūkį rikiuotei. Po rikiuotės jau laukdavo vakarienė, o po to  - vakaro laužas. Po bendro laužo visi grįždavome į pastovykles, kuriose užsikurdavome savo lauželius ir virdavome vandenį arbatai, kurią gerdavom per refleksijas. Refleksija - tai toks būdas kiekvienam pasisakyti kaip patiko praėjusi diena, kokias emocijas išgyvenom – geras ir blogas, kaip jaučiamės stovykloje. Visi kalbėjom atvirai ir nuoširdžiai.

Jau pačią pirmą dieną turėjom pasidaryti laužavietę valgiui virti. Laužas buvo iš trijų sluoksnių – dviejų rąstų ir daug pagalių, ant tų pagalių paklotos drėgnos nendrės ir daug drėgno smėlio, galiausiai ant to smėlio kaskart sukraudavom pagalius ir virdavom maistą. Tiesa, dar reikėjo iš rąstų pasidaryti trikojį, ant kurio kabėjo pagalys, ant to pagalio - puodas. Kas rytą pusryčiams išsivirdavom ryžių, kuriuos valgydavom su kondensuotu pienu – skanumėlis...

Rytais mus prikeldavo švilpukas arba iš kitos stovyklavietės išgirsdavom šūkaujant: „Kelkitės, Žibukai“. Atsikėlę eidavom virtis pusryčius, tačiau tik po rytinės rikuotės galėdavom valgyti. Po rikiuotės kiekvieną dieną laukė vis kitokia programa. Per kiekvieną programą „evoliucionuodavom“ į tikrus skautus. Antrą dieną pradėjom nuo molio dirbinių, pynučių pynimo, gamtos pažinimo. Trečiadienį buvo Antikos diena, jos metu turėjom sugalvoti vaidinimą pagal istoriją kaip Prometėjas apgavo Dzeusą. Mes, „Mėtos“, sugalvojom istoriją pagal TV laidą „24 valandos“ ir TV pagalba“. Labai linksmas „gavosi“ spektaklis, kiti kūrė rimtus pasirodymus. Po to vyko improvizuotos olimpinės žaidynės.

Kalbant apie naktinį gyvenimą – kiekvieną naktį vyresnieji „vyšniniai“ skautai turėjo budėti prie vėliavos, kad jų nepavogtų kariškiai iš kitų stovyklų, dar vadinami Vyčiais arba vyresniaisiais broliais. Deja, paskutinę naktį vėliavos nepavyko išsaugoti, nes budėtojams užsnūdus vos 10-čiai minučių, ji buvo pagrobta. Nors tai tik žaidimas, bet jis labai svarbus ugdant skautų drausmę ir atsakingumą.

Ketvirtadienis buvo išskirtinė diena – visi išėjo į žygį. Jaunesnieji skautai turėjo įveikti 10 km, vidurinieji – 20, o patyrę - net 60 kilometrų. Jie liko tą naktį miegoti miške ir grįžo tik kitą dieną. Aš, deja, negalėjau šiame žygyje dalyvauti, nes sugėlus širšėms, buvo smarkiai ištinusi koja. Ką padarysi, tą dieną su dar viena mergaite, kuriai skaudėjo nugarą, praleidome stovykloje.

Penktadienį buvo Renesanso diena, buvo žaidžiami strateginiai žaidimai, vyko kultūrinė mugė. Visa diena buvo skirta menui - mokėmės vaidinti, šokti. O šeštadienį, stovyklos uždarymo arba Išradimų dieną, per vakarinę programą buvo ypač smagu - mūsų laukė kliūčių ruožas. Viskas buvo taip: pirma užduotis – nubėgti prie ežero, paimti rąstą ir iškėlus virš savęs bristi į vandenį su drabužiais, apeiti aplink plūdurus taip iškėlus rąstą virš savęs, kad jis nepaliestų vandens. O dar prieš įbrendant kiekvienas turėjom padaryti po 20 „tupukų“. Tačiau pati smagiausia užduotis buvo kopti virve, kuri buvo pakabinta virš pelkės. Po to turėjom šokti per pelkės duobę. Nors kojos smigo, batų nepamečiau, bet buvo tokių, kurie pametė. Dar laukė užduotis ieškoti pagalių laužui. Kol vienos mergaitės ieškojo, kitos darė „tūpukus“. Kai sukrovėm mini laužą, tada turėjom tą virvę nudeginti. Po šios užduoties laukė plaukimas per pelkę. Po viso to smirdėjome kaip š... ir nubėgom maudytis į ežerą.    

Tai buvo pati smagiausia diena. Tą vakarą taip pat vyko ir šv. Mišios. Visi skautai su vadovais susirinko bendrai maldai.

Iš tiesų stovykla buvo labai labai smagi. Broliai ir sesės visi yra labai draugiški, visada padės bėdoje ir niekada nepaliks. „Mėtų“ globėja buvo tokia Ugnė, ji buvo atsakinga už skautų sveikatą. Kai širšės mane sugėlė, ji dėjo kopūstų lapų kompresus ir taip mane išgydė. Tikrai labai gera ta Ugnė. Apskritai visa stovykla buvo tikras džiaugsmas – namų visiškai nepasiilgau, na, gal truputį. Rudenį, kai vyks skautų sueiga, man bus užrišta geltona skarelė. Tada tapsiu jau tikra, įšventinta skaute. Tokiose stovyklose geriausiai supranti, koks nuostabus yra skautų pasaulis.