Savanoriai džiaugėsi savo darbu ir pažintimis su įdomiais žmonėmis

Kaip ir daugelis didžiųjų renginių Dainų šventė neapsiėjo be savanorių.  Savanoriai - žmonės altruistai, kurie aukoja savo laiką, energiją, žinias   dirbant visuomenei naudingą darbą. Praėjusį savaitgalį Vilniuje savanoriais tapo du jaunuoliai jurbarkiečiai - Ignas Daunys ir Urtė Laurinaitytė - jie savanoriavo Dainų šventė.

Abu jaunuoliai teigė, kad savanoriaujant smagiausias dalykas tas, jog savanoriai yra labai „faini” žmonės.  Ir jausmas, kai skirtingų specialybių, sričių, religijos ar politinių pažiūrų ir amžiaus žmonės  susirenka dėl bendro tikslo ir dirba be jokio atlygio yra be galo smagus, geras ir jautiesi išties pakylėtas.Urtė informaciją apie savanoriavimą  Dainų šventėje sužinojo iš facebuk’o, bet tai nebuvo labai plačiai viešinama, nes reikėjo tik apie 60 savanorių. „Aš sužinojau iš jurbarkiečio Igno Daunio, jis sužinojo iš rietaviškio Luko Kornelijaus Valčiako, kuris priklauso Lietuvos mokinių parlamentui. Ignas pasiūlė man. Sako, aš nežinau nei maršrutų, nei kaip man reikės susigaudyti vienam tame Vilniuje, važiuojame kartu. Aš labai vėlai išsiunčiau paraišką, likus tik keletui dienų iki pačio renginio, tad buvo labai smagu,kad mane pakvietė”, - pasakojo Urtė Laurinaitytė. Ignas Daunys džiaugėsi, kad savanoriauti jam sekėsi puikiai. Ir Urtei, ir Ignui tai buvo pirmas toks didelis renginys, kuriame teko savanoriauti. Jaunuoliams ši šventė paliko labai didelį įspūdį, sunku būdavo tik fiziškai, mat visas dienas teko praleisti ant kojų. Pats darbas, pasak savanorių, nebuvo labai sunkus, dažnai - netgi smagus. Urtė: savanoriavau amatų miestelyje nuo liepos 3 iki 5 d. Aš registruodavau dalyvius, po to išdalindavau talonus, vėliau maistą. Maistas priklausydavo ir mums, bet mums beveik niekada nelikdavo (šypsosi). Dalyvių visada susirinkdavo daugiau. Rikiuodavau žmones, kad jie laiku išeitų ir grįžtų. Tame amatų miestelyje buvo labai smagu, nes ten dirbo labai įdomūs žmonės. Ten buvo įsikūrusios vario dirbtuves, gintaro dirbtuves, darė verbas, margučius, buvo daug pynėjų, pindavo juostas. Amatininkai keisdavosi - vieni būdavo iki pietų, kiti po pietų. Mes dirbdavome iki 20 val. Bet man vis trūkdavo kažkokio veiksmo, beveik nebuvo kas veikti, norėjosi padėti daugiau. Ignas savanoriavo kituose punktuose. Jis dirbo daug daugiau ir pakvietė pas save. Susipažinau su jų koordinatoriumi.Vieną vakarą amatų miestelyje buvo vario diena, dirbau daug - iki 20 val. Dar padėjau teatro dienos savanoriams. Grįžau namo pervargusi, tada dar prasidėjo tie nežmoniški karščiai, galvojau - pailsėsiu. Bet tuo pat metu grįžo ir šokių vadovė Jolanta Telišauskienė. Ji pasakė, kad bus labai geras renginys vakare - šokių diena, rekomendavo pamatyti. Nusprendžiau nueiti, nes mus, savanorius, visur įleisdavo nemokamai, jei neturėjome darbo savo punktuose. Nuvažiavome, bet beveik nieko neįleidžia, stadione nėra stovimų vietų, o į sėdimas priima tik tuos, kurie turi bilietus ir vadovus. Ir net vadovus ne visus, nes vienas kolektyvas atsivežė po kokius šešis vadovus, oficialūs tik 2, jie turi visas privilegijas. Aš labai norėjau patekti, tad paprašiau Igno, kad mane įvestų, bet tada staiga atėjo šokių šventės koordinatorė ir pasakė, kad reikia vieno žmogaus padėti. Ignas pasiūlė mane. Nors buvau pavargusi, vėl kibau į darbą. Per kelias minutes man paaiškino, ką reikia daryti ir kur. Ten daug žiūrovų vaikščiojo, tai reikėjo užtikrinti, kad laiku visi laiku patektų į stadioną šokti ir turėtų kur išbėgti. Teko paprasčiausiai „išstumdyti“ žmones ir padaryti taką. Buvo išties sunku, nes dar turėjau išprašyti iš stadiono žmones be bilietų. Tikrai nebuvo jokios galimybės jiems pasilikti. Daugelis tiesiog maldavo suteikti galimybę bent akies krašteliu pamatyti šventę, nes jau nebuvo galimybės nusipirkti bilietų. Baisiausia buvo išprašyti tuos, kurie į šventę atvyko iš kitų šalių: Amerikos, Australijos. Dainų šventėje labai trūko geros organizacijos. Tokiuose renginiuose chaosas neišvengiamas, tačiau jo turėtų būti žymiai mažiau nei buvo. Man atrodo, kad visa šventės programa sudaryta labai aplaidžiai ir greitai, daugelio nesusipratimų buvo galima išvengti, tad būtų buvę žymiai lengviau ne tik savanoriams. Ignas: Čia buvo mano antroji Dainų šventė. Anksčiau dalyvavau 2012 metais vykusioje moksleivių dainų šventėje. Galbūt labiau patiko būti  dalyviu. Dalyviu būnant yra šiek tiek kitokia atmosfera, daugiau laisvo laiko pabendravimui su kitais kolektyvais ir visai kitas jausmas, kai esi viduryje viso renginio, o ne žiūri iš šono. Savanoriai yra dėkingi jurbarkiečiams, priėmusiems nakvoti mokykloje, kurioje gyveno, ypatingai „Šypsenos“ ir „Nemunėlio“ vadovei Jolantai Telišauskienei. Čia gyveno ne tik Urtė ir Ignas, bet ir rietaviškis Lukas Kornelijus Valčiakas. Rietavo šventės dalyviai gyveno labai toli, o jurbarkiečiai pačioje geriausioje vietoje - Jono Basnavičiaus gimnazijoje, S. Konarskio gatvėje, kuri yra visai arti miesto centro ir Vingio parko.