S. Paltanavičius: Lesyklai jau metas!

Spalis jau perkopė vidurį, o rudens pusiaujo nematyti – šiemet orai tokie, kad  ir vėl juose sunku susigaudyti. Tiesa, taip atrodo mums, o štai paukščiai ne tik aktyviai keliauja, bet ir renkasi prie mūsų sodybų, namų – kur jie ras geresnes sąlygas, ten ir liks žiemoti. Svarbiu akcentu tampa lesykla, kuri paukščius gali išlaikyti vienoje vietoje.

Kai kas mano, kad paukščius lesinti reikia tik šalčiams užėjus. Tokia nuostata klaidinga, nes taip pasikeitus orams paukščiai  jau neieško lesyklos, ir bet kokios žmonių pastangos lieka be atsako. Kaip ir viskam gyvenime, taip ir paukščių globai būtina ruoštis, taigi – jau dabar įrengti lesyklą, į ją paberti saujelę saulėgrąžų. Jas suradusios zylės supras, kur galima rasti papildomo lesalo, bet visą dieną skraidys po sodybą, po sodą, nes  ten iki valios natūralaus maisto. Žinoma, kasdien ryte jos užsuks į lesyklą, nes joje galima rasti žmonių pabertų skanėstų.

Lesykla mūsų krašte – ne toks senas reiškinys. Dar 20 amžiaus pradžioje profesorius Tadas Ivanauskas rašė apie kitų kraštų (pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų) patirtis globojant paukščius ir skatino tą daryti pas mus. Žinoma, kaime paukščiams lesalo tada dar rasdavosi nevalingai – pribirdavo, tekdavo nuo gyvulių. Kitur avižų  pėdą pritvirtindavo ant tvoros ar į sniegą įsmeigtos karties ir taip palesindavo žiemojančius sparnuočius. Tikrasis lesyklų „vajus“ radosi vėliau. Dabar jis vėl atgimsta, vis mažiau rasi sodybų, kiemų, kur paukščiai neglobojami.

Kokia turi būti lesykla? Jai ypatingo standarto nėra – tai gali būti paprasta lentutė su stogeliu ir su kraštais, kad vėjas lesalo nuo jos nenupūstų. Kai kas lesyklą padaro iš plastikinio butelio ar kokio nors rakando - tai atrodo nebūtinai gražiai, bet paukščiams  tinka. Tiesa, kaimo sodyboje ar savo sode paukščius lesinti galima ant žemės, nuvalius atvirą plotą. Tokia maitinimo aikštelė reikalauja daugiau priežiūros, žiemą ją reikia dažniau valyti nuo sniego.  Tačiau aikštelėse būna daug didesnė paukščių įvairovė,  jose vienu metu gali maitintis  didesnis jų skaičius.

Ką berti į lesyklą? Žinoma, pats geriausias visų metų laikų lesalas – saulėgrąžos. Ūkininkams tai iš savo aruodo imamas išteklius, kitiems – įsigyjamas. Kai kurie paukščiai mielai lesa kruopas, įvairių sėklų (bet ne grūdų) mišinį. Atvėsus orams tnka taukinė, nesūdyti lašiniai ar prekybos centruose įsigyjami riebaliniai lesalo rutuliai.

Būtina žinoti, kuo paukščių lesinti negalima. Tai mūsų maisto atliekos – jose būna druskos, prieskonių, saldėsių, taigi – paukščiams pavojingų medžiagų. Antra vertus, negi mes esame tokie nedraugiški gamtai, kad siūlome tai, kas atliko tik nuo pietų stalo? Paukščiams negalima duoti juodos duonos, nepageidaujamas batonas, atogrąžų vaisiai, rauginti, marinuoti maisto produktai.

Ko laukti lesykloje, ko tikėtis? Jei lesykla „veikia“  nuo rudens (bent jau nuo spalio vidurio ar lapkričio pradžios),  joje turėtų lankytis  mažiausiai  4-5 rūšių paukščiai. Tinkamose vietose esančias lesyklas žiemą gali lankyti iki 20 rūšių sparnuočiai. Kad jie čia jaustųsi saugiau, reikia prisiminti paprastą taisyklę: gamtoje nebūna išeiginių dienų, atostogų, todėl lesalas turi būti pilamas kiekvieną rytą, o šaltomis dienomis – vos lesyklai ištuštėjus. Gražu, kai lesyklos priežiūros imasi senjorai – jie tokiu rūpesčiu užpildo savo laiką. Be to, arti lango esanti lesykla tampa savotišku „paukščių televizoriumi“, kurį žiūrėti labai gera.

Paukščių lesinimas ir lesykla – lyg  nerašytas mūsų pasižadėjimas jiems, kurio pažeisti ar sulaužyti neturime teisės. Nes mūsų klaidos gali kainuoti paukščių gyvybes. Tą prisiminti turime tada, kai paukščius pradedame lesinti.