Per dieną neapžiūrima Žemaitijos sostinė Telšiai

Liepos 5-ąją Lietuvių kalbos draugijos Jurbarko skyrius savo narius ir kitus gimtosios kalbos mylėtojus pakvietė į pažintinę kelionę Žemaitijon.

Programos „vinis“ – ekskursija po Žemaitijos sostinę Telšius, taip pat ketinta aplankyti Biržuvėnų bei Auksinio elnio dvarus ir Šatrijos kalną. Jūsų dėmesiui – keletas šios įdomios ir daug minčių sukėlusios kelionės įspūdžių.

Miestas ant ne mažiau kaip septynių kalvų

Ekskursija po Telšius prasidėjo nuo Žemaitijos turizmo informacijos centro, įsikūrusio pačiame miesto centre, šalia Turgaus aikštės, naujai atkurtame buvusios miesto svarstyklinės „Jutkos“ pastate. Tikras žemaitis ir Telšių patriotas gidas Vitalijus pirmiausia paklausė, kas žino, kad Telšiai, kaip ir Roma, įsikūrę ant septynių kalvų. Šią informaciją, atrodo, buvo girdėję visi, tačiau, pasak Vitalijaus, ji neteisinga. Gido teigimu, Telšiuose yra kur kas daugiau kalvų, tačiau nenorėdami įžeisti Romos, žemaičiai paskelbė, kad ir pas juos tesančios septynios.

Apžiūrėję greta turizmo centro pastatytą neatkeliamą čia gyvenusių žydų lobių skrynią ir akmenį su meškos pėda, iš kurios tie ekskursijos dalyviai, kuriems trūko, galėjo pasisemti stiprybės ir energijos, nuslinkome link Vilniaus kalvos. Slinkome todėl, kad ėjome neskubėdami, nes žemaičiai, pasirodo, nevaikšto: neskubėdami jie slenka, o jei reikia eiti greitai – bėga.

Sena moderni bažnyčia

Kitas ekskursijos objektas – ant Vilniaus kalvos įsikūrusi Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, vietinių paprastai vadinama mažąja bažnytėle. Ji tikrai nedidelė, ne kartą perstatyta, todėl – tikras stilių mišinys, tačiau labai graži, su puikiai sutvarkyta aplinka ir tobula nuo jos šventoriaus atsiveriančia Masčio ežero panorama. Šventoriuje – vieningu stiliumi įrengtos čia palaidotų kunigų kapinaitės ir pagyvenusios telšiškės su meile prižiūrimas rožynas, kur prie kiekvieno rožių krūmo pritvirtinta lentelė su susituokusiųjų vardais ir santuokos data. Gidas paaiškina, kad čia susituokiantieji gali įamžinti savo meilę pasodindami rožę, ir taip formuojamas širdies formos rožynas. „Mažiau spynelių ant tiltų kabinama“, – šypsosi Vitalijus.

Nedidukės bažnyčios vidus nustebino modernumu – ji atnaujinta visai neseniai, jau XXI-jame amžiuje. Gidas pasakojo, kad bažnyčiai atnaujinti lėšas rinko visa bendruomenė: žmonės suaukojo pinigus šildomoms grindims įrengti, vitražinius langus fundavo miesto įmonės, už suaukotas lėšas įrengtas ir marmurinis altorius. Visų aukojusiųjų pavardės surašytos stiklinėje lentoje su citata iš 2-ojo apaštalo Pauliaus laiško korintiečiams: „Dievas myli linksmą davėją“, o languose išgraviruoti juos fundavusių įmonių pavadinimai.

Meškų miestas

Reikėtų pasakyti, kad ekskursijos maršrutas nebuvo ilgas: nuo ant Vilniaus kalvos įsikūrusios mažosios bažnytėlės iki ant Insulos kalvos stovinčios Telšių katedros, tačiau užėmė geras dvi valandas. Ir ne dėl to, kad kelias būtų sunkus, bet kad Telšiuose kas keletą žingsnių įkurdintas vienoks ar kitoks mažosios architektūros ar skulptūros akcentas, susijęs su visos Žemaitijos ar miesto istorija. Ant pačiame centre stovinčios „Maximos“ sienos pritvirtinta žalvarinė plokštelė primena Telšiuose buvusią itin gausią žydų bendruomenę. Kiek toliau stovi Žemaitijos gaublys, kurį laiko ne drambliai ar banginiai, o meškos. Šių Žemaitijos simbolių, beje, Telšiuose ypač gausu – pačių įvairiausių pavidalų. Gidas Vitalijus, už teisingą atsakymą ekskursijos pabaigoje pažadėjęs prizą, visus keliautojus įtraukė į žaismingą meškų „medžioklę“ – reikėjo suskaičiuoti visas pakeliui pamatytas, kaip jis sakė, „nejudančias“ meškas.

Stabtelėjome prie žmonėms ir arkliams gerti skirto fontano, žinoma, papuošto meškų galvomis, ir bronzinės lietuviško skaliko skulptūros. Prie aikštėje stovinčio bokšto su laikrodžiu ir dar viena meška pastatyta akmeninė „dėžė“, ant kurios kiekvienas norintis gali užsilipęs rėžti kalbą. Tiesa, užrašai ant akmens įspėja, kad žodis gali gydyti, gali ir žeisti, todėl verta ne tik sakyti, ką galvoji, bet ir galvoti, ką sakai.

Netoliese stovi skulptūra-žaidimas, kurią judinant pro pagrindinius miesto objektus galima pravaryti metalinį kamuolį ir taip dar geriau pažinti miestą.

Ant katedros durų – krikščionybės istorija

Palei Insulos kalvą įkurta „Didžioji Žemaičių siena“, primenanti Didžiąją kinų sieną, tik, kaip pastebėjo gidas, „šešiais tūkstančiais kilometrų trumpesnė“. Joje sužymėti svarbesni Žemaitijos istorijos įvykiai: Žemaičių krikštas, Durbės mūšis, bažnytinis Konstancos susirinkimas ir kiti.

Praėję pagrindine Telšių senamiesčio, vieno iš 7 saugomų architektūrinio paveldo senamiesčių Lietuvoje, gatve, laiptais pro Vydūno kaštonų alėją pakilome į aikštę priešais Telšių katedrą. Čia stovi miesto maketas, pritaikytas ir žmonėms su regos negalia. Ant kultūros centro sienos – 23 varpų kariljonas, įrengtas žmonių suaukotomis lėšomis ir kas valandą skambinantis vis kitą melodiją. Ant kiekvieno varpo užrašytos jiems aukojusių žmonių pavardės.

Irgi nelabai didelėje, bet labai gražioje Telšių Šv. Antano Paduviečio katedroje visus sužavėjo įspūdingos dailininko ir skulptoriaus Romualdo Inčirausko sukurtos durys, ant kurių pavaizduota krašto krikščionybės ir kultūros istorija. Didžiulės dvivėrės durys, kurių viena varčia sveria net 800 kg, įrengtos aukotojo, nenorėjusio atskleisti savo pavardės, lėšomis. Katedros kriptoje palaidoti vyskupai Justinas Staugaitis ir Pranciškus Ramanauskas. Čia ilsisi ir perkelti vyskupo kankinio Vincento Borisevičiaus palaikai.

Kur galima baisiai skaniai paėsti

Po ekskursijos laukė pietūs-žemaitiškų patiekalų degustacija šalia Turgaus aikštės įsikūrusioje kavinėje „Senamiestis“. Nors nuo savininkės „gavome barti“, kad vėluojame, tačiau ji netrukus atsileido, ir žemaitiški patiekalai keliavo į stalą palydimi trumpos jų istorijos bei paaiškinimo, kaip juos dera valgyti (žemaitiškai – ėsti). Pusmarškonė košė su mirke, šiupinys, silkė, kastinys, spirgynė, „tinginių“ bulvės, cibulynė – viskas buvo baisiai (pasirodo, žemaičiai žodžio „labai“ nenaudoja) skanu. Tiesa, šeimininkė pripažino, kad cibulynė kiek pagerinta ir pritaikyta svetimšalių skoniui, girdi, žemaičių ėdamos mes neįkirstume. Beje, pietus, iš anksto išsiaiškinę pageidavimus, užsakė turizmo informacijos centro darbuotojai – tuo ekskursijos organizatoriams rūpintis nereikėjo.

Po pietų prasiėję pro paminklą Durbės mūšiui (vėlgi pastatytą visuomenės lėšomis), Telšių amfiteatrą, gražiai sutvarkytą Masčio ežero pakrantę ir keletą tiltelių, ant kurių turėklų raivėsi linksmai nusiteikusios meškutės, palikome Žemaitijos sostinę, ko gero ne vienas sau pažadėjęs būtinai čia sugrįžti.

Keliaudami atgal dar neilgam stabtelėjome Biržuvėnų ir Auksinio elnio dvaruose bei aplankėme Šatrijos kalną, greta kurio dega savanorių vaidilų ir vaidilučių kurstoma amžinoji ugnis.

Mintys po ekskursijos

Žemaitijos sostinei apvaikščioti ir gerai apžiūrėti reikėtų ne vienos dienos, o dėl vietos stokos čia aprašėme tikrai ne visus mūsų pamatytus objektus ir išgirstus pasakojimus. Telšiai sužavėjo visus: vieniems labai patiko senamiestis, kitiems – Masčio ežero pakrantė, kariljonas, įspūdingos katedros durys, o taip pat – čia gyvenantys žmonės: be galo (žemaičiai pasakytų – žiauriai) mylintys savo miestą, dosniai aukojantys ir prisidedantys prie jo gražinimo. Ir sugebantys tai vertinti – kaip jau rašėme, mažojoje bažnytėlėje aukotojų pavardės surašytos gražioje stiklo lentoje, jos užrašytos ant kariljono varpų, prie paminklo Durbės mūšiui taip pat pažymėta, kad jis pastatytas visuomenės lėšomis. Ir kaip čia neatsiminsi savojo miesto, Jurbarko, prie kurio bene vienintelio visuomenės lėšomis pastatyto paminklo – Angelo savivaldybės aikštėje – ne tik nepaskelbtos jam aukojusių žmonių pavardės ar organizacijų pavadinimai, tačiau nėra nė mažiausios lentelės, nurodančios, kada, kodėl ir kam pastatytas šis paminklas. 

Lietuvių kalbos draugija

Dar keletas žodžių apie ekskursijos organizatorius – Lietuvių kalbos draugijos Jurbarko skyrių. Pati Lietuvių kalbos draugija, įkurta 1935 m., o atkurta 1989-aisiais, yra visuomeninė organizacija, vienijanti įvairių specialybių ir išsilavinimo žmones, kurie rūpinasi lietuvių kalbos būkle, ugdymu, visuomenės kalbiniu švietimu. Šiuo metu Lietuvoje ir užsienyje aktyviau ar pasyviau veikia 21 draugijos skyrius ar grupė. Draugijos Jurbarko skyrius, įkurtas 1998 m. – vienas iš aktyvesnių. Iki 2018 m. gruodžio skyriui vadovavo Aldona Pauliukaitienė, po jos – Aušra Ganusauskienė. Nuo pat veiklos pradžios vienas iš svarbiausių skyriaus tikslų buvo burti kraštiečius kalbininkus, garsinti jų darbus ir svarbiausius kalbos faktus. Ši tradicija tebetęsiama iki šiol.