Paroda „Tekstūros“ – širdies kalba neįprastuose paveiksluose

Gegužės 25-ąją, sekmadienį, Jurbarko rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje pristatyta Dinaros Klapatauskienės paroda „Tekstūros“ – neįprasti kūriniai, kuriuos tikrai verta pamatyti ir pajausti.

Parodos atidarymo akimirka. Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos nuotr.

Jurbarkiečiams geriau žinoma kaip rūbų dizainerė, viešai pristačiusi jau ne vieną kolekciją, parodoje Dinara atsiskleidė visai iš kitos pusės – kaip abstrakčių, dekoratyvių, į jausmus bei emocijas tiesiogiai besikreipiančių paveikslų kūrėja.

„Kai audinio skiautė tampa jausmu, o spalva – prisiminimu, gimsta tai, ką patyrėme parodos „Tekstūros“ atidaryme. Tai buvo susitikimas su menu, kalbančiu be žodžių, bet paliečiančiu giliai“, – apie parodos atidarymą rašoma Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos feisbuko puslapyje.

„Esu drabužių dizainerė, o audiniai – mano kūrybos erdvė. Kiekvienas jų pasakoja savo istoriją, slepia prisilietimus, formas, spalvas. Beveik 40 metų kurdama drabužius pastebėjau, kiek daug audinių likučių lieka – gyvų, kupinų galimybių. Ir tada atėjo aiškus jausmas – ši medžiaga gali tapti kažkuo daugiau. Ji gali pasakoti jausmus, skleisti meilę, būti energija, kuri kviečia sustoti, pajusti ir patirti“, – taip parodą pristato pati kūrėja, kviesdama žiūrovą į kelionę per jausmus, tekstūras, energiją.

Paprašėme Dinaros Klapatauskienės savo mintimis ir jausmais pasidalinti ir su „Mūsų laiko“ skaitytojais.

Dinara Klapatauskienė. Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos nuotr.

„Jau seniai jaučiu, kad esu daugiau nei profesija ar kūrybinis vaidmuo. Nuo mažens jutau, kad turiu misiją – tokią, kurios ilgai nesupratau, bet visada jaučiau jos šauksmą. Šiandien žinau – mano misija yra skleisti meilę. Ne teorinę ar abstrakčią, o gyvą, tikrą, viską persmelkiančią. Tą meilę, kuri teka per mane ir kurią galiu perduoti per savo kūrybą“, – sako Dinara, išskirtinius paveikslus pradėjusi kurti maždaug prieš pusmetį.

Paklausta, kodėl pasirinko būtent tokią kūrybos išraišką, ji pastebėjo, kad tekstilė, medžiaga yra jos nuolatinis gyvenimo palydovas. „Vis prašiau, kad man būtų parodyta kryptis, ką galėčiau gražaus sukurti. „Dievuli, duok man idėją – aš pažadu dalintis su žmonėmis“, – tokiais žodžiais prasidėjo ši kelionė. Gavau daugiau, nei galėjau tikėtis – įkvėpimą kurti paveikslus. Iš pradžių pati nelabai supratau, kaip tai galėtų atrodyti“, – teigia kūrėja.

Dinara sako, kad savo paveikslų ji nesugalvoja. „Kai pasitiki dieviškąja energija, ji ima tekėti – tarsi šviesa per rankas, per širdį, per visus pojūčius. Kiekvienas paveikslas gimsta ne iš planavimo, o iš srauto. Tiesiog jaučiu, leidžiu sau būti kanalu, o medžiagos ima dėliotis pačios, tarsi prisimindamos, kas jos iš tiesų yra – ne likučiai, o gyvybės istorijos“, – pastebi ji.

Tai kas gi yra jos paveikslai? „Mano kūriniai – tai ne tik spalvos ir formos, bet meilės ir švelnumo išraiška. Per audinius aš pasakoju jausmus. Juose – džiaugsmas, šviesa, laisvė, prisilietimas prie kažko labai tikro, švento ir gyvo. Tiesiog pažadėjau dalintis. Ir dabar dalinuosi – tuo, kas per mane ateina. Kuriu šiuolaikinį, tekstūrinį meną, gimstantį iš emocijos, intuicijos ir medžiagos dialogo. Mano kūriniai – tai širdies kalba faktūrose“, – sako Dinara.

„Tekstūros“ – pirmoji personalinė Dinaros Klapatauskienės paroda, kuri bibliotekoje bus eksponuojama visą vasarą, tad autorė labai kviečia joje ne tik apsilankyti, bet ir palikti atsiliepimą, pasidalinti tuo, ką patyrėte.