Paroda: Lietuvos šimtmečio puslapiai

XX amžiaus pradžioje įsivyravo nuomonė, kad kiekviena tauta turi teisę į titulinę savo valstybę ir tik tokia valstybė geriausiai užtikrina tautos interesus.

Tuo metu modernioji lietuvių tauta taip pat deklaravo siekį atkurti nepriklausomybę ir taip įsiliejo į kitų tautų, siekusių laisvės, srautą. Susiklosčius palankioms tarptautinėms sąlygoms ir vidaus aplinkybėms, 1917 m. rugsėjo mėnesį buvo sušaukta Vilniaus konferencija, kuri suformulavo tikslą – siekti valstybingumo ir išrinko Lietuvos Tarybą, turėjusią atvesti šalį į nepriklausomybę.

1918 m. vasario 16 dieną Lietuvos Taryba paskelbė atkurianti Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje. Nuo tada ir prasidėjo šalies kelias į šimtmetį. Jo pradžia buvo kupina vilčių, tikėta, jog Lietuva tuojau užims deramą vietą tarp pasaulio šalių. Tačiau pripažinimas užtruko, valstybę teko ginti nepriklausomybės kovose, nors sostinė ir buvo prarasta. Steigiamasis Seimas užbaigė valstybės kūrimą – priėmė esminius įstatymus, Konstituciją, paskelbė šalį demokratine respublika. Buvo suformuluota vizija, jog Lietuva – tai moderni agrarinė respublika, eksportuojanti savo produktus į kitas Europos šalis. Ketvirtajame dešimtmetyje laikinojoje Lietuvos sostinėje kilo modernūs architektūriniai pastatai, atkreipę ir UNESCO dėmesį, buvo kuriama infrastruktūra, S. Darius ir S. Girėnas perskrido Atlantą, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė du kartus tapo Europos čempione.

Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas atnešė mūsų šaliai nelaimes. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, kraštas buvo negailestingai sovietizuotas, gyventojai represuojami ir tremiami. Vieną okupantą keitė kitas – nacistinės Vokietijos okupacija atnešė žydų Holokausto bangą, o po jos sekusi sovietinė reokupacija pradėjo tragišką tautos likimo etapą: siuntimai į kalėjimus, lagerius ir trėmimai. Šalies žemės ūkis buvo išniekintas pradėjus kolektyvizacijos procesus, krašto peizažas pakeistas tuometine sovietine realybe. Šį etapą žymėjo ir didvyriškas antisovietinis partizaninis karas, nelaimėtas, bet įrodęs žmonių laisvės siekį, kuris buvo pakartotas 1956 m. antisovietinėmis demonstracijomis, 1972 m. – „Kauno pavasariu“. Prasidėjęs neginkluotas antisovietinis pasipriešinimas rodė žmonių nepriklausomybės troškimą ir parengė Lietuvą žygiui į laisvę 1988–1990 m. bei valstybingumo atkūrimą.

1991 m. apgynusi nepriklausomybę, Lietuva tapo tarptautinių organizacijų nare, sėkmingai įsiliejo į Vakarų demokratinių šalių struktūras. Šalies vidaus gyvenime grįžta prie Europos civilizacijos vertybių, pradėta kurti XXI amžiaus Lietuva.

Tad tokia mūsų šalies trumpa šimtmečio istorija. Ją iliustruoja šimtas svarbiausių įvykių, atsispindinčių pateiktuose archyviniuose dokumentuose, nuotraukose ir užrašuose, kurie parodo ir primena mums, kaip mes gyvenome, ką patyrėme, pasiekėme ar praradome. Žiūrėkite, skaitykite ir pajuskite Lietuvą šimtmečio akimirkoje.