Nikaragvoje – pirmoji Marijaus savanorystės patirtis

„– Hablas espanol? (Ar kalbate ispaniškai? aut. past.) – paklausė manęs besišypsantis vairuotojas.

– No. Hablas Inglés? (Ne. Ar kalbate angliškai?) – atkirtau aš.

– No. (Ne.) Tuo mūsų intelektualus pokalbis ir baigėsi.“

Tai ne ištrauka iš nuotykių knygos, o realūs pirmieji jurbarkiečio Marijaus Briedžio įspūdžiai Nikaragvoje, aprašomi jo sukurtoje interneto svetainėje http://waboms.org. Kokiu tikslu į kitą žemės rutulio kampelį išvyko kraštietis, kokią misiją atlieka ir su kokiais iššūkiais kasdien susiduria papasakos jis pats.

Dešimčiai mėnesių išvykai savanoriauti į kitą pasaulio kraštą – Nikaragvą. Kaip ten patekai, ko ieškojai ir ką radai?

Europos savanorių tarnyba (EST) yra Europos komisijos projektas, leidžiantis jauniems žmonėms (nuo 18 iki 30 metų) savanoriauti kitose šalyse tam tikram laikotarpiui, paprastai nuo 2 iki 12 mėnesių. „Youth in Action“ programos projektas „The Other Way“, kuriam atstovauju, ieškojo 8 savanorių iš Europos 10-čiai mėnesių Nikaragvoje dirbti mokyklose su vaikais ir paaugliais iš probleminių šeimų. Atranka vyko 4-iose Europos valstybėse (Ispanijoje, Italijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje). Norėjau išbandyti save kitoje veikloje, ne tik visą dieną sėdėti prie „kompo“. Be to, norėjau išvykti už Europos ribų, atrasti kitą kultūrą.

Nuvykęs nemokėjai ispanų kalbos. Kaip sekėsi bendrauti su aplinkiniais pirmosiomis savaitėmis? Tikriausiai dabar problemų dėl to nekyla?

Pirmieji trys mėnesiai buvo sunkūs ne tik dėl kalbos nemokėjimo, bet ir dėl kultūrinio šoko bei klimato. Savanoriai pirmus tris mėnesius gyvena su šeimomis, kad greičiau įsilietų į vietinę kultūrą. Dar ir dabar su šypsena prisimenu mano ir mano naujosios „mamasitos“ pusryčius, kai ji manęs klausdavo, koks yra mano dienos planas, o aš savo telefono ir kūno kalbos pagalba bandydavau jai atsakyt. Juokdavomės kasryt iki ašarų. Žinoma, šiuo metu galiu kalbėti paprasta ispanų kalba, bet vis dar tobulėju ir mokausi.

Su kokiais iššūkiais kasdien tenka susidurti mokyklose, bendraujant su probleminių šeimų vaikais ir APAN centre? Ar geranoriškai priimama savanorių jiems teikiama pagalba?

Priklauso nuo to, kokiame rajone dirbi. Ar mokykla vieša, ar privati. Dirbam su vaikais iki 7 klasės. Būna ir labai sunkių dienų, bet dažniausiai vaikai tave pasitinka su šypsena ir apsikabinimais. Tiesa, čia mokyklose visada tvyro mažytis chaosas, taip, kad vaikas išsėdėtų nepakilęs iš savo suolo bent 10 minučių, nebūna. Reikia laiko prie to priprasti. Kita labai didelė problema yra triukšmas, viešų mokyklų dizainas labai prastas: mokyklos tik vieno aukšto ir neturi langų tik grotas, tai galit įsivaizduot kokio susidomėjimo sulaukia rodomas filmukas per projektorių, 30 vaikų klasėj ir 100 „už grotų“. Bendraujam su jais įvaria tematika, pradedant anglų pamokomis, baigiant lytiniu švietimu.

Kaip atrodo tavo diena? Kas labiausiai stebina svečioje šalyje?

Dažniausiai žadintuvas skamba 7 val. ryto. Nuo 8 iki 12 visi savanoriai susirenka į APAN centrą, planuojam darbus savaitei į priekį. Sprendžiam iškilusias problemas su vaikais, mokyklomis, mokytojais, direktoriais ar šeimomis. Popiet keliaujam į mokyklas. Yra dvi komandos. Dirbam 7 mokyklose, be to, dar yra atskiros informacinių technologijų, krepšinio, rankdarbių, piešimo pamokos APAN centre. Egzistuoja ir „Socialinė diena“, kurioje bendraujam su vaikais iš gatvės, kuriems į mokyklą visiškai nusispjaut. Mūsų psichologė Raquel kas savaitę susitinka su šeimomis iš vargingiausių rajonų.

Kur esate įsikūrę? Ar finansuoja jūsų gyvenimą ir išlaidas organizacija? Kur ir kaip maitinatės? Ar gaunate dienpinigių?

Visi savanoriai, išskyrus mane, vis dar gyvena su šeimomis. Aš gyvenu su dviem šveicarais, kurie dirba kitose organizacijose. Kas mėnesį gaunam pinigų maistui, būstui, telefonui ir šiek tiek dienpinigių. Jų visiškai pakanka ne tik gyvenimui, bet ir kelionėms Nikaragvoje bei kaimyninėse šalyse. Pirmus tris mėnesius buvo susitarimas su šeimomis, kad maitinsimės jų namuose už tam tikrą mokestį. Maisto kultūriniai mainai. Kai išbandėm visus nacionalinius patiekalus ir bananus, paruoštus 10 skirtingų būdų, nusprendėm, kad maistą ruošim patys. Tiesa, vietinių kavinių Diriamboje (miestelis, kuriame gyvenu) netrūksta ir už 2,5 dolerio gali privalgyt tiek, kad vos pajudėsi.

Kokie žmonės tave supa? Ar lietuviškas ir Nikaragvos gyventojų būdas labai skirtingas?

Žmonės iš viso pasaulio. APAN – namai ne vienai organizacijai, todėl žmonės čia nuolat keičiasi. Daug europiečių, daug žmonių iš Jungtinių valstijų, sutikau žmonių net iš Tailando. Kaip jau minėjau, gyvenu su šveicarais. Žinoma, daug bendrauju ir su vietiniais.Na, o būdas tai tikrai labai skirtingas. Žmonės čia niekur neskuba. Mėgsta bendravimą ir mėgaujasi kiekviena akimirka. Normalu sutikt žmonių gatvėje tiesiog užsiimančių savo veikla ir dainuojančių. Pats kelis kartus net nesuprasdamas kodėl, bet tiesiog ėjau gatve ir dainavau. Visi mėgsta ir beprotiškai gerai šoka salsą, bačatą ir visus kitus lotyniškus šokius. Religija turi didelę reikšmę visuomenėje. Šeimos didelės ir viename name vidutiniškai gyvena 5-6 žmonės.

Iš Lietuvos pagal EVS organizacijos „Youth in Action“ programą išvyko 5 savanoriai. Kodėl pasirinkai būtent Nikaragvą, o ne, pvz., Filipinus, Indoneziją ar Kiniją?

Vienas iš mano pagrindinių tikslų buvo išmokti ispanų kalbą. Norėjau pabandyt dirbti su vaikais. Kitų projektų pagrindas – anglų kalba. Taip pat labai norėjau pamatyti Centrinę Ameriką.

Atrankoje dalyvavo apie 600 žmonių. Pirmiausia reikėjo užpildyt anketą internete. Vėliau vyko pokalbis telefonu su siunčiančiąja organizacija Lietuvoje. Paskutiniame etape teko kalbėtis su savo mentoriumi, kuris yra čia, Nikaragvoje. Turėjome išvykstamuosius mokymus Lietuvoje ir atvykstamuosius mokymus Nikaragvoje.

Kokie santykiai su kitais 7 komandos nariais, su kuriais kasdien dirbi? Ar turite laisvalaikį, ką jo metu nuveikėte per keletą mėnesių, kol esate Nikaragvoje? Gal kokių tradicijų turite?

Santykiai fantastiški. Esam viena didelė šeima. Net ir pačiam keista, kad dar iki šiol nė karto nesusipykom. Laisvalaikiu visada keliaujam. Visi aštuoni ar daugiau. Apkeliavom beveik visus Nikaragvos regionus, buvojom ir Kosta Rikoje bei Panamoje. Šiuo metu planuojam kelionę į Gvatemalą ir Meksiką. Mažų tradicijų taip pat turime: jei savaitgalį niekur nekeliaujam, sekmadieniais visada ruošiam barbekiu (ant grotelių keptas kepsnys) vieno iš savanorių namuose, tačiau visada keičiamės.

Ar turėjai Lietuvoje darbą prieš išvykdamas? Ar reikėjo ko nors atsisakyti čia, kad gautum vietą tarp savanorių?

Turėjau, tiesą sakant, galvojau, kad pavyks viską suderint ir galėsiu dirbti būdamas ir čia. Tiesa, internetas tam per prastas, o ir laiko nebūtų buvę. Šiuo metu galiu drąsiai sakyti, kad tai buvo vienas iš geriausių sprendimų mano gyvenime.

Labiausiai įsimintas nuotykis svečioje šalyje?

Deep boarding'as (giluminis nardymas, – aut.past.) Panamoje. Prie valties pririša ilgą virvę, prie jos kito galo pritvirtina specialų plastmasinį įrankį. Užsidedi nardymo akinius ir valties tempiamas nardai, kaip delfinas. Visas malonumas, kad vanduo skaidrus, įvairiaspalvių žuvų aplinkui šimtai, nuo koralų akys raibsta, o ir keletą ryklių matėm. Vienintelis minusas – į pabaigą valtis plaukia pakankamai greitai, maudymosi šortus galima pamest!

Ar tai pirma tavo savanorystės patirtis?

Taip, pirmoji. Visiems tiems, kuriems nėra dar daugiau negu 30 metų ir norisi pamatyti, atrasti, sutikti žmonių iš viso pasaulio, labiau pažinti save, o gal išmokti naują kalbą, nuoširdžiai rekomenduoju pasidomėt EVS programomis plačiau. Tai unikali galimybė, kurią galima išnaudoti tik vieną kartą gyvenime.

Vasarį sugrįši į Lietuvą. Ką veiksi toliau?

Mėnesį tikrai būsiu Lietuvoje. Norisi visus draugus apkabint, mamą pabučiuot ir šiaip vėl niūriu lietuviu patapt. Šiuo metu svajoju grįžt į ispaniškai kalbančią šalį, nesvarbu kurią. Pagilint savo ispanų kalbos įgūdžius, gėrėtis mėlynu dangum kasdien ir nudegt nuo saulės 5 kartus per mėnesį. O ir ispanės bei lotynų amerikietės visai nieko, žinoma, ne tokios protingos ir gražios kaip lietuvės. O kaip bus, pagyvensim – pamatysim.

Ir pabaigai – tuo metu, kai pas mus beldžiasi šaltukas, Marijus savo facebook profilyje erzina savo draugus: „ Aš tuo tarpu sėdėsiu po palme Nikoj ir raudodamas, ir keikdamasis, kad negaliu šokt, rokuot su jumis, valgysiu mangą, kokosą ar tai kokį pineapple'ą.. Nusiraukit!“