Neišdildomi K. Glinskio teatro aktorių įspūdžiai iš Amerikos

Praėjusį antradienį Jurbarko kultūros centro mažojoje salėje rinkosi Konstantino Glinskio teatro draugai, bičiuliai ir tie, kam įdomus kultūrinis krašto gyvenimas. Neseniai iš viešnagės JAV grįžę šeši teatro aktoriai – Rūta Šličkutė, Ignas Kelpšas, Violeta Greičiūnienė, Virginija Šmatova, Kęstutis Matuzas, Giedrė Paulaitienė ir režisierė Danutė Budrytė-Samienė (ji taip pat atliko ir keletą vaidmenų) susitikimo metu papasakojo tiek daug įspūdžių, parsivežtų iš kelionės, kad visiemes jiems išsakyti būtų neužtekę ir kelių valandų. Čia susirinkę klausytojai išgirdo tik pačius esminius, giliausiai širdin įkritusius išgyvenimus.

Kaip pasakojo į susitikimą atvykę aktoriai, visi įspūdžiai dar nesusigulėję, jie kažkur dar plaukioja atminties labirintuose. „Tam, kad pajustume, ką iš tiesų mums davė ši kelionė, prireiks gero pusmečio ar net daugiau“, – susitikimo metu sakė Rūta Šličkutė. Aišku viena, ši kelionė buvo ne tik kultūrinė, pažintinė, ne tik vykdanti kilnią misiją reprezentuoti Jurbarko kraštą, garsinti mūsų teatrą, bet tai buvo ir tam tikra prasme dvasinė kelionė į savo pačių sielos gelmes, bandant suvokti save ir pasaulį visiškai kitokioje aplinkoje.

Pirmiausia Danutė Budrytė-Samienė    trumpai supažindino, kokia proga jie viešėjo JAV. 2014 m. spalio 9-27 d. teatras dalyvavo XIII išeivijos lietuvių teatrų festivalyje Čikagoje, Jaunimo centre. Buvo parodytas spektaklis, sukurtas pagal B. Pūkelevičiūtės pjesę ,,Rimas pas Kęstutį“. Teatro festivalis Čikagoje vyksta nuo 1968 m., tačiau teatras iš Lietuvos čia dalyvavo pirmą kartą. XIII festivalyje dalyvavo Toronto (Kanada), Detroito (JAV), Čikagos (JAV), Punsko (Lenkija) ir Jurbarko K. Glinskio teatrai. Jurbarkiškiai taip pat viešėjo šio miesto lituanistinėje mokykloje, išvydo Čikagos senamiestį, Mičigano ežerą, lankėsi muziejuje ,,Art institute of Chicago“, Millenium parke, Roosevelt universitete, Tūkstantmečio parke grožėjosi skulptoriaus Anish Kapoor skulptūra. Čikagoje aktorių kolektyvas gyveno Švč. Mergelės Marijos Gimimo Parapijos klebonijoje, kur nepaprastai šiltai jurbarkiečius priėmė klebonas Jaunius Kelpšas, kun. Gediminas Keršys, sekretorė Audra Zakarauskas. Jurbarkiškių viešnagė vėliau tęsėsi Detroite. Čia spektaklį išvydo ,,Žiburio“ lietuviškos mokyklos vaikai bei Detroito lietuvių bendruomenė. Gražius padėkos žodžius jurbarkiečiams išsakė Mičigano universiteto prof. Violet Barkauskas, Dievo Apvaizdos parapijos klebonas Gintaras Jonikas. Teatralai viešėjo ir vaidino Klivlande vykusiose ,,Lietuvių dienose“. Čia K. Glinskio teatro aktoriai susipažino su miestu, aplankė Prezidento A. Smetonos kapą Knolvudo mauzoliejuje, pabuvo Lietuvos skverelyje, kur stovi paminklai Maironiui, V. Kudirkai, J. Basanavičiui. Jurbarkiečiai dar vaidino Bostone, kur buvo šiltai priimti klebono Steve Žukas, JAV LR krašto valdybos pirmininkės Sigitos Šimkuvienės Rosen ir kitų bostoniečių. Elizabet parapijoje, Trentone teatralus globojo jurbarkiškė Aldona Kleinytė Kazlauskienė. Kolektyvas lankėsi ir Niujorke, laisvalaikį leido Catskills kalnuose. Už pakvietimą dalyvauti festivalyje, puikią ir gerai organizuotą viešnagę JAV K. Glinskio teatro trupė yra dėkinga JAV lietuvių bendruomenės krašto valdybos Kultūros tarybos pirmininkei Rūtai Pakštaitei-Cole ir visiems nuostabiems tautiečiams tolimajame žemyne.

„Lietuviai mėgsta teatrą. Lietuva yra teatrališka tauta. Įvairūs papročiai yra teatrališki. Lietuvį vaidyba lydi visą gyvenimą nuo kūdikystės iki laidotuvių apeigų. Lietuviai, atvykę į užjūrį, atsivežė savo papročius“, – susitikimo metu pasakojo režisierė Danutė. Ji džiaugėsi, kad festivalio uždaryme dalyvavo Lietuvos Kultūros ministras Šarūnas Birutis, kuris labai apsidžiaugė, kad festivalyje pirmą kartą dalyvauja teatras iš Jurbarko kultūros centro. Malonu, kad Jurbarko K. Glinskio teatras  tapo žinomas ne tik Amerikos lietuviams, bet ir Kultūros ministrui.

Virginijai Šmatovai didžiulį įspūdį paliko Čikaga – dangoraižiai, kanalai, gatvės, žmonių minios. Labai patiko šiltas priėmimas ir labai nuoširdus bendravimas. Pasak jos, lietuviai, nesvarbu, kiek metų ten gyvena, puikiai kalba lietuviškai, be jokio „amerikoniško“ akcento. „Aš buvau nominuota kaip mažiausiai laiko scenoje praleidusi aktorė, nes neseniai dalyvauju teatro veikloje“, – juokavo Virginija. Ji taip pat, kaip ir visi kiti teatralai, buvo sužavėta geru kelionės organizavimu, kai jie būdavo iš vieno miesto į kitą pristatomi tiesiai į vietą, niekur nereikėjo patiems klaidžioti.  Violeta Greičiūnienė su Ignu Kelpšu viešėjo Čikagos lituanistinėje mokykloje, bendravo su mokytojais, mokiniais. „Tai ne pagrindinė, o savaitgalinė mokykla, kurioje dėstoma lietuvių kalba, kitos disciplinos – istorija, etnokultūra, tautodailė, muzika, tikyba. Ten labai laisva bendravimo atmosfera. Pvz., į pamokas mokytojas gali ateiti nešinas kavos puodeliu, nėra jokios įtampos tarp mokinių, mokytojų ir mokyklos vadovų. Visi kalbinti mokiniai, išskyrus vieną, yra ne kartą lankęsi Lietuvoje. Paklausti, kas pas mus jiems labiausiai patinka,  vienbalsiai atsakė – maistas. Na, po trijų savaičių, praleistų JAV, ir aš pati galėčiau tai patvirtinti“, – pasakojo Violeta.  

Ignas Kelpšas vakaro metu ne kartą tvirtino, kad Amerika – neribotų galimybių šalis. „Man labai didelį įspūdį padarė Niujorkas ir kiti didmiesčiai. Norėčiau čia sugrįžti, gal ir studijuoti. Mums su Kęstu dviejų dienų, praleistų Niujorke, pasirodė per mažai, todėl už savo pinigus nusprendėm atvykti čia ir trečią dieną. Nustebino vietinių gyventojų mandagumas ir paslaugumas. Kai norėjom pamatyti Bruklino tiltą, vienas niujorkietis, nors jam ir nebuvo  pakeliui, mums rodė kelią, kaip ten patekti. Labai džiaugiuosi šia kelione. Grįžęs turiu pripažinti, kad mes, lietuviai, o ypač tie, kurie mažai pasaulio matę, esam labai provincialūs, netolerantiški. Ten verda gyvenimas, visokių odos spalvų žmonės telpa po vienu dangumi, visi yra laisvi, nesusikaustę. Ta laisvė labiausiai žavi“, – teigė Ignas.   

Rūta Šličkutė pasakojo, kad jai milžinišką įspūdį paliko patys didmiesčiai, dangoraižiai, kurių pabaigos nematai net galvą užvertęs, žmonių mandagumas, saugumo jausmas ir... tyla. „Važiuojant traukinyje, autobuse ar metro, niekaip neapleido jausmas, kad kažkas čia ne taip, neįprasta, keista. Tik po kurio laiko, kai viena moteris metro paprašė mūsų elgtis tyliau, supratau, kad visi žmonės visuomeniniame transporte tyli. Jie paprasčiausiai netrukdo vienas kitam skaityti, dirbti kompiuteriais ar paprasčiausiai snausti. Mums, nuolat kupiniems naujų įspūdžių, buvo sunku susilaikyti ir garsiai nereikšti savo emocijų, bet stengėmės. Ir grįžusi į Lietuvą savo mokiniams paskojau, kad laisvė – tai ne daryti ką nori, bet elgtis taip, kad kiti šalia tavęs jaustųsi laisvi“. 

Giedrė Paulaitienė taip pat sutiko su kitų kolegų išsakytomis mintimis ir papasakojo apie kitą, nesusijusią su menais ar bendravimu, amerikietiško gyvenimo pusę. Ji sakė, jog visi ieškojo nusipirkti lauktuvių. „Aldona Kleinytė Kazlauskienė, pas kurią mes buvom apsistoję netoli Niujorko, nuvežė į per naktį veikiantį „supermarketą“, kurio dydžio neįmanoma nusakyti – nesimato lentynų pabaigos. Viskas ten žymiai pigiau nei pas mus, tad lauktuvių tikrai pripirkom pakankamai. Net teatro dekoracijas teko parsisiųsti paštu“, – juokavo ji.

Pirmoji kelionė į Ameriką, atrodo, tikrai pavyko. Ir patiems Jurbarko teatro aktoriams, ir ten gyvenantiems lietuviams tai buvo puiki proga susipažinti, pabendrauti, vieniems – pažinti dar nematytą šalį ir visai kitokią  kultūrą, kitiems – priimti pasiilgtos tėvynės pasiuntinius.