Namų jaukumą kuria skirsnemuniškės rankų darbo puošmenos

Dėl užsitęsusios COVID-19 pandemijos ir antrojo visuotinio karantino šiemet kalėdinis laikotarpis daugeliui smulkiųjų amatininkų, prekybininkų nebus šventiškas, nes nevyksta mugės, renginiai, kurių metu jie realizuodavo savo gaminius. Dėl šios situacijos socialiniuose tinkluose žmonės vieni kitus ragina padėti dirbantiems pagal verslo liudijimus draugams, pažįstamiems, mažoms krautuvėlėms, turgeliams išlikti, perkant iš jų namų puošmenas ir  šventines dovanas.Jurbarko rajone taip pat turime kūrybingų žmonių, kurių rankomis sukurti gaminiai dėl karantino neiškeliaus į tradicines prekybos vietas, tačiau jų kūrybiškumą galima palaikyti nuperkant darbus iš namų ar užsisakant paštu.

Apie pasikeitusias gyvenimo aplinkybes ir prisitaikymą prie jų kalbamės su  skirsnemuniške, rankų darbo meistre Raminta Vaivariene, savo siuviniais ir mezginiais kuriančia jaukią aplinką namams. Kadangi kalėdines šventes, tikėtina, daugelis mūsų praleisime namuose, norėsis juos papuošti išskirtinėmis detalėmis – taip, kad būtų malonu akiai ir širdžiai, nuoširdu ir paprasta, bet tuo pačiu ir šventiška. Kaip tą padaryti, pasiteiraujame Ramintos, kurios rankose gimsta paprastai buičiai pritaikyti, bet ypatingi, vienetiniai gaminiai.

Sugrįžo į senelių žemę

Susitinkame su Raminta „Mūsų laiko“ redakcijoje. Nuklojus siuviniais ir kitais spalvingais rankdarbiais darbo stalą, atmosfera pasikeičia – mintimis keliaujame į pašnekovės kūrybines dirbtuves, kuriose ir gimsta visos šios grožybės.Raminta pasakoja, kad rankdarbiais pradėjo domėtis dar mokyklos suole – labai mėgo pamokas, kuriose prireikdavo kažką siuvinėti, megzti. Kaip pati sako, buvusi tokia tyli „krapštukė“, kuriai patiko susikaupimo, kruopštumo reikalaujantis darbas. Mokytojos girdavo, kad jai puikiai sekasi, skatino ir toliau šio pomėgio neapleisti.Gimė ir užaugo Raminta Kaune – čia baigė mokyklą, siuvimo mokslus, sukūrė šeimą, pagimdė vaikus. Prieš gerą dešimtmetį su šeima priėmė miestietišką gyvenimą pakeitusį sprendimą – paliko Kauną  ir apsigyveno Skirsnemunėje, senelių sodyboje, su kuria siejo širdžiai mieli atsiminimai.Į Jurbarko kraštą persikrausčiusi šeima nesigaili šito sprendimo. Skirtingai nei didmiestyje čia daug vidinės laisvės – veikloms, mintims,  kūrybai.„Iš pradžių ilgai svarstėme, ar nedarome klaidos. Dabar galiu pasakyti, kad neklydome. Čia puikios sąlygos augti vaikams, mokykla šalia, aplinkui pilys. Nekeisčiau dabar šios vietos į jokią kitą. Gal kad tėviškė taip man čia gera...“, – svarsto Raminta, pripažindama, kad giminės šaknys, arba tiksliau paveldėti genai, jos gyvenime vaidina svarbią rolę.

Kūrybingi genai

Ramintos močiutė, Marijona Žemliauskienė, kadaise Skirsnemunėje buvo žinoma mezgėja, rankdarbių meistrė. Ne tik močiutė, bet ir mama, Emilija Žemaitienė,  tuo talentu apdovanota buvo. Dabar ji kartu su dukra gyvena toje pat tėvų žemėje Skirsnemunėje, bet akys nebe tos, kaip buvo – rankdarbiais neužsiima. „Pamenu, kai mama turėjo mezgimo mašiną, tai mezginiais būdavom aprengti nuo galvos iki kojų. Kelnės, megztiniai, pirštinės, kojinės – viską, ko tik mums, vaikams, prireikdavo, numegzdavo. Stebėdavau, kaip ji dirba,  įdomu man būdavo. Ir pati prisėsdavau, bandydavau kažką pagal savo gebėjimus jai padėti. Taip ir mokiausi“, – šypsosi Raminta,  rodydama savo pačios pasiūtus lininius rankdarbius, kurių dauguma ne tik dekoratyvūs, bet ir praktiški – kad papuoštų namus ir tarnautų buityje. Tokie ir yra jos pasiūti lininiai siuvinėti padėkliukai kavos, arbatos puodeliams, puodkėlės, virtuvinės pirštinės, krepšiai, prijuostės moterims, vyrams, vaikams. Su raštais, ornamentais, simboliais, linkėjimais: kas ko pageidauja, tą Raminta pasiuva ir dar išsiuvinėja.

Idėjų savo kūrybai moteris semiasi iš interneto, perkuria jas, pati daro iškarpas, tobulina, pasitelkdama vaizduotę. Įkvėpimo randa ir gamtoje – Skirsnemunės apylinkės, juosiamos Nemuno, nepaprastai gražios. Taip į siuvinius įsipina žuvų, augalų ornamentai, baltiški motyvai. Juos siuvinėja rankomis arba siuvinėjimo mašina. „Didelių pinigų iš to neuždirbsi, bet gyventi galima. Per pavasario karantiną, keista, bet tikrai turėjau nemažai užsakymų. Visi tada suėjo į namus, ėmė tvarkyti buitį, norėjo pokyčių, tegul ir smulkmenų – naujo dekoro, staltiesėlių. Pradėjo žmonės pastebėti, kad jų namams trūksta jaukumo, todėl pirko tai, kas jiems gražu ir reikalinga“, – pasakoja Raminta, vildamasi, kad potraukis gražinti buitį nedings ir dabar – juo labiau, kad artėja Kalėdos.Tai, kad šiemet joms ruošiamasi labai anksti, pastebi iš reklamų ir pasikeitusių prekybos centrų. O ir pažįstami jau teiraujasi, ką ši naujo siuvanti.  „Nustebinti žmonės šiais laikais sunku. Pasiūla didelė. Vieniems rankų darbas – prabangos prekė, kitiems priešingai – nepatinka. Kiek žmonių, tiek nuomonių“, – svarsto rankdarbių meistrė. Sako, kad jos galvoje visada sukasi idėjos. Dabar audžia mintį apie kilimėlius, papuoštus tautiniais motyvais arba kitaip dekoruotus. Kad išlipus iš lovos iškart šiluma dvelktų. „Būtų ir puošnu, ir praktiška“, – šypsosi pašnekovė, kviesdama užsukti į feisbuko puslapį 2DO (jos prekinis ženklas) pasižvalgyti patinkančių darbų.