Mokytojos Monikos likimo esė Vadžgirio scenoje

„Mūsų laike“ jau rašėme apie vadžgiriškių siekį prisiminti ir kitiems priminti dramatišką iš tų kraštų kilusios ir ten gyvenusios mokytojos Monikos Marijos Bakšytės-Galbuogienės gyvenimą. Sekmadienį, lapkričio 30-ąją, Vadžgirio kultūros namų scenoje įvyko spektaklio „Moters likimo esė. Mokytoja Monika“ premjera.

Scena iš spektaklio. R. Vasiliauskienės nuotr.

Anot pačių vadžgiriškių, tą vakarą scenoje susitiko krašto istorija, tremčių šešėliai, mokyklos gimimas ir žmonių, nešusių lietuvybę net tada, kai vėjai blaško po pasaulį, likimai. Daugybės į premjerą susirinkusių žiūrovų akivaizdoje tarytum atgijo praeitis, o publika aštriai pajuto jau senstančios moters, priverstos palikti namus, netekti vyro, išgyventi kaltę dėl išsiskyrimo su dukra, paleisti motiną, skausmą. Nors spektaklis mėgėjiškas, manau, tie, kas sekmadienį jį stebėjo Vadžgiryje, to neprisiminė – taip įtraukė scenoje vykęs veiksmas, sužavėjo ryškūs personažai, sukurti aktorių iš Vadžgirio, Girdžių, Šimkaičių.

Spektaklis – visada didelės žmonių grupės bendras darbas, o Vadžgiryje tas darbas buvo nebejotinai darnus ir įkvėptas, nes rezultatas neleido nuo scenos atitraukti akių. Ypač stiprus buvo vadžgiriškės Linos Lukošienės personažas. Šiai aktorei teko emociškai be galo sunkus pagrindinis mokytojos Monikos vaidmuo, į kurį Lina pasinėrė labai įtikinamai: giliai, santūriai, be perspaudimų ir be netikro patoso. Tiesą sakant, įtikinami buvo visi, sekmadienį pasirodę scenoje: tylios rezignacijos kupina Motina (Janina Čiumielienė), romantiška ir dramatiška jaunoji mokytoja Monika (Loreta Zdanavičienė), griežtoji socialinės rūpybos inspektorė, vis dėlto parodžiusi užuojautos kibirkštėlę (Jolanta Zikienė), smagiosios davatkėlės, neleidusios žiūrovams visiškai įpulti į ašaras (Erika Žievienė ir Laimutė Ušinskienė) ir, žinoma, mažosios „Šebukės“: Guoda Agajevaitė, Adrijana Želnytė, Mėta Giedraitytė, Viltė Laukytė, Smiltė Skutkevičiūtė, gražiai, rimtai ir su daina suvaidinusios tarpukario mokyklos mokinukes.

Atskiro žodžio verta ir spektaklio scenografija. Scenoje stovėjo autentiškas pagrindinės herojės M. Galbuogienės rašomasis stalas, atkeliavęs į Vadžgirį iš jos giminaitės, buvusios ilgametės Eržvilko gimnazijos direktorės Birutės Genienės namų. Knygos ir laikraščiai scenoje taip pat buvo tarpukario Lietuvos laikų, spektakliui paskolinti ar padovanoti Vytauto Lekučio ir Jolantos Povilaitienės.

Beje, galima tikėtis, kad kitoje scenoje ir kitu laiku spektaklis suskambės dar kitaip. Premjeros metu nepavyko iki galo įgyvendinti visų techninių sprendimų – paleisti multimedijos, kurios pagalba turėjo būti rodomos iš anksto nufilmuotos scenos. Nors, kaip minėjau, įspūdžio tai nesumenkino, tačiau jau dabar labai smalsu bus pamatyti įgyvendintą pilną spektaklio kūrėjų sumanymą.

Ėjo mažais žingsneliais

„Parašyti projektą užaugome ne iš karto. Iki spektaklio ėjome mažais žingsneliai“, – po premjeros pripažino idėjos autorė ir pagrindinė projekto įgyvendintoja Vadžgirio bibliotekininkė Erika Žievienė, spektaklyje vaidinusi vieną iš davatkų. Ruošdamiesi Vadžgirio mokyklos 90-mečiui, vadžgiriškai surinko senąsias mokyklos ir jos mokytojų nuotraukas. „Susitikus su Birute, surinkus daug medžiagos nusprendėme statyti spektaklį. Birutė Genienė daug papasakojo“, – sakė Erika, priminusi, kad pirmiausia buvo padaryta nuotraukų paroda mokyklos languose apie mokytoją ir jos gyvenimą, o paskui imtasi kurti spektaklį. „Medžiagos nebuvo daug, bet iš nuotraukų, giminaičių, artimųjų pasakojimų padarytas gražus spektaklis. Kiekviena repeticija baigdavosi ašaromis, to ir šiandien neišvengėme“, – šypsojosi Erika, dėkodama režisierei Andrėjai Stulginskienei, aktoriams, visiems, prisidėjusiems prie spektaklio, o taip pat Lietuvos kultūros tarybai ir Jurbarko rajono savivaldybei, skyrusioms finansavimą projektui.

Motinos ir dukros dialogas

Didžiausią spektaklio krūvis neabejotinai teko Linai Lukošienei, kurios ir paklausiau, ar sunku buvo „pagauti“, sukurti mokytojos Monikos vaidmenį. Muzikantė ir kolektyvų vadovė Lina scenoje anaiptol ne naujokė, ne kartą jai teko įsikūnyti į pačius įvairiausius personažus – tikriausiai daugelis yra matę ir puikiai prisimena jos Veliuonoje sukurtą kvailoką, įžūlią ir be galo juokingą davatkėlę Marijoną Ulbienę.

Pasak Linos, vienas iš veiksnių imtis mokytojos Monikos vaidmens ir buvo jos noras „pabėgti“ nuo Ulbienės, įrodyti sau ir kitiems, kad scenoje gali būti visiškai kitokia. Mokytoja Monika Linai „kūrėsi“ anaiptol ne lengvai. „Mes labai skirtingos, netgi išvaizda. Mokytoja buvo labai smulki, jaunystėje ypač elegantiška“, – pasakojo Lina, premjeroje daugiau pabrėžusi savo herojės vyresnį amžių, tačiau neatmesdama galimybės, kad ateityje jos personažas gali tapti šiek tiek kitoks.

Įdomu, kad spektaklyje mokytojos Monikos jau mirusią mamą vaidino pačios Linos mama Janina Čiumielienė. „Jausmas dviprasmiškas“, – sakė Lina, paklausta, sunku ar lengva vaidinti kartu su mama. Tiesa, tai ne pirmas jų bendras spektaklis – kažkada scenoje jau teko pasirodyti kartu, bet tuomet jų personažai giminystės ryšio neturėjo. Šiuo atveju, sako Lina, buvo lengva kreiptis: „mamyt“, „mamute“, nes tai įprasti kreipiniai, bet psichologiškai buvo labai sunku bendrauti su jau Amžinybėn jau išėjusia motina.

Vaidino giminaitę

Mokytoją Moniką jaunystėje įkūnijo Jurbarko kultūros centro Girdžių skyriaus klojimo teatro „Mituvis“ vadovė Loreta Zdanavičienė, kaip paaiškėjo, M. Galbuogienės giminaitė. „Ji buvo mano tėvelio pusseserė“, – sakė Loreta, vaikystėje keletą kartų gyvai sutikusi savo heroję. Tiesa, prisipažįsta ji, tuomet jai, dar vaikui, tolima giminaitė nelabai rūpėjusi – dar viena į namus atvykusi pagyvenusi viešnia, ir tiek. „O dabar jau nebėra ir ko pasiklausti, tėvelis mirė prieš keletą metų“, – kalbėjo Loreta, kuriai mokytojos vaidmenį sukurti padėjo ir tai, kad jaunystėje keletą metų teko padirbėti pedagoginį darbą.

Iš pradžių kiek suabejojusi, nes spektaklio kūrimas užtruko ilgokai, Loreta sutiko, nes, pasak jos, labai norėjo padirbėti su kitu režisieriumi. O režisierę Andrėją Stulginskienę ji pažinojo iš anksčiau, nuo tada, kai prieš keletą metų šios vadovaujamas teatras buvo atvykęs į Loretos organizuojamą teatro šventę „Girdžių krivūlė“.

„Labai smagu, kad kuriami tokie spektakliai, kuriuose parodomi mūsų krašto žmonės“, – pastebėjo Loreta. Vaidinti spektaklyje ji pasikvietė dar vieną „Mituvio“ aktorę – Laimutę Ušinskienę, tapusią labai įtikinama davatka. O į spektaklio premjerą Vadžgiryje jas su Laimute „atsivijo“ ir Girdžių publika. „Suskaičiavau salėje gal 17 girdžiškių“, – šypsojosi Loreta.

Griežtoji inspektorė

„Bendraujam, bendradarbiaujam ir palaikom itin gerą ryšį su visomis bendruomenėmis, bet su Vadžgiriškių bendruomenės moterimis jis, ko gero, yra glaudžiausias, nes jos labai aktyvios. Tad aš esu be galo laiminga, kad galėjau būti su jomis“, – džiaugėsi Šimkaičių seniūnė Jolanta Zikienė, paklausta, kaip ji „pasirašė“ tokiai avantiūrai ir ar ilgai reikėjo įtikinėti imtis socialinės rūpybos inspektorės vaidmens. „Kai Lina paskambino ir pasakė, kad yra man tinkantis vaidmuo, iš karto sutikau“, – sakė Jolanta, dėkodama savo mamai, kuri apsiėmė prižiūrėti dukras, taip suteikdama galimybę repetuoti.

„Tas vaidmuo man nelabai būdingas, nes nesu aš tokiaׅ“, – pastebėjo Jolanta, kuriai teko vaidinti arogantišką, kartais pakeliančią balsą, tačiau ir krislelį užuojautos parodžiusią inspektorę. Vaikystėje, mokykloje, jai dažnai tekdavo vaidinti, netgi pagrindinius vaidmenis, sako Jolanta, tačiau suaugus tai buvo visai nauja, įdomi patirtis. „Esu labai laiminga, kad galėjau dalyvauti šiame Vadžgiriškių bendruomenės projekte“, – pasidžiaugė Šimkaičių seniūnė.

Režisierė

Kaip priėmė pasiūlymą kurti spektaklį apie Vadžgirio mokytoją, kas buvo sunkiausia, kokios mintys ir įspūdžiai po spektaklio, paklausėme scenarijaus autorės ir režisierės, Naujojoje Akmenėje dirbančios, tačiau mūsų rajono kultūrininkams ir žiūrovams jau neblogai pažįstamos Andrėjos Stulginskienės.

„Eriką ir Liną pažįstu nuo 2014 metų, kai susitikome Naujojoje Akmenėje ir ilgai kalbėjomės apie meną, kultūrą ir galimus bendrus kūrybinius projektus. Tai draugystė, turinti ypatingus ryšius, neapsiribojančius vien kūryba. Jų dėka daugiau panorau sužinoti apie jų krašto istoriją, juk Lietuvos istorija yra mūsų visų bendra. Mano dėstytojas prof. G. Padegimas įskiepijo domėjimąsi istorinės atminties tematika. Todėl, kai tenka gilintis į praeities įvykius, susijusius su kuriamu pasakojimu, visuomet ieškau ir atrandu detalių, įkvepiančių kurti. Dažnai sprendimus man padiktuoja sapnai – viename jų mačiau, kad jaunąją mokytoją Moniką vaidina Loreta Zdanavičienė. Papasakojau apie tai Linai ir Erikai. Mus labai nustebino faktas, kad Loreta – mokytojos Monikos Galbuogienės giminaitė. Linos mama Janina – taip pat mokytoja, ir jos patarimai apie pedagogiką bei moralinius aspektus mums buvo itin vertingi. Labai šaunu, kad spektaklyje vaidina ir seniūnė Jolanta, savo užimtume rasdavusi laiko repeticijoms...

Galbūt mažai kalbu apie Liną… Tai kito kalibro moteris. Ji gali pasiutiškai, velnioniškai paleisti liežuvį – toks jos Ulbienės personažas, bet tuo pačiu ji geba pravirkdyti klausytoją savo klasikine muzika. O kur dar polkos ir tas pasmailintas liežuvėlis! Tai – reto talento žmogus. Būti šalia tokios moters, kuri pajuto personažą nuo pirmos akimirkos, kuri savyje išgyveno tremties ir atidavimo kainą… Jos personažo analizė gili, dvasinga. Galbūt todėl, kad tikėjimas gyvas jos širdyje.

Erikos energingas pasiutimas vedė link tikslo. Ji – reikli, nepasiduodanti, it ta davatka, kuri vis nori sužinoti čia ir dabar visą tiesą. Jausmingoji Loreta – su giliais atsidūsėjimais, pečių krūpčiojimais ir nuolatiniu „kodėl“. Juk tikrai nėra paprasta režisierei paklusti kitam režisieriui, tiksliau – įtikėti ir patikėti kuriama istorija. Loreta atsivedė ir Laimą, kuri iškart „susikukavo“ su Erika. Davatkos prilipo iš pirmo žvilgsnio.

Vienas mano mylimų kino režisierių – Lars von Trier, todėl davatkos bei vaikai spektaklyje atsiranda neatsitiktinai. Norėjosi išvengti pastovios įtampos ir leisti pajusti, kad Ji yra šalia… Ir kad akimirka, kai Ji išsives mokytoją, vis artėja. Mes visi esame laikini šioje žemėje. Tad jei galime bent kažkam sukurti tokį atminimo paminklą, jaučiuosi dėkinga, kad merginos pasirinko mane ir mūsų komandą. Ir kad fantazija virto realybe, jautria ir tikra istorija. Tai buvo tobulas laikas prisiliesti prie Erikos, Janinos, Laimos, Loretos, Linos ir Jolantos dvasinių klodų – jas pažinti ir kartu kurti bendrystę.

Ar mes kursime toliau? Yra minčių... Ir tikiu, kad tai ne paskutinis mūsų darbas...“