Mados istorikas parodoje „Secesija“ pakvietė į kelionę laiku

Kitapus Nemuno, Kidulių dvaro svirne, jau nuo birželio pabaigos veikia mados istoriko, kolekcininko Aleksandro Vasiljevo fondo kolekcijos paroda „Secesija / Art nouveau“, kurioje eksponuojami maždaug 1901–1919 metų drabužiai ir aksesuarai. Liepos 16-ąją pristatyti parodą atvyko pats fondo įkūrėjas Aleksandras Vasiljevas.

Trečiadienio popiete charizmatiškasis mados istorikas gausiai susirinkusius lankytojus, daugiausia lankytojas, pakvietė nukeliauti į tą „gražiąją epochą“, kai moterys dar buvo tik švelnios ir gražios, nors ir ne tokios bejėgės, kaip galėtume pagalvoti. Kai ponios keisdavo drabužius daug kartų per dieną. Kai viskas buvo kuriama rankomis ir iš natūralių medžiagų. Į epochą, kurią be jokių sentimentų nutraukė Didysis karas, negrįžtamai nunešęs ją į praeitį.

Parodos pristatymas. „Mūsų laiko“ nuotraukos.

Trapi medžiaga

„Kaip smagu, kad atėjote visos tokios gražios, su gražiomis šukuosenomis, suknelėmis. Tai man didelė garbė“, – į antrosios parodos Kidulių dvaro svirne (pernai vasarą ten pat buvo eksponuota 1815–1848 metų mados paroda „Romantizmo mada. Suvaržymai ir kontrastai“) pristatymą gausiai susirinkusias moteris sveikino A. Vasiljevas. Priminęs, kad gražioji epocha, kurios laikotarpio mados objektai eksponuojami parodoje, pasibaigė jau daugiau nei prieš 100 metų, istorikas džiaugėsi, kad dar yra galimybė juos pamatyti gyvai. Mat iš natūralių medžiagų, daugiausia iš šilko, pasiūti drabužiai, pasirodo, nėra ilgaamžiai – natūralus šilkas gyvuoja apie pusantro šimto metų. „Po penkiolikos metų, dauguma šių suknelių, kurias šiandien matote, subyrės į dulkes ir jūs jų daugiau nepamatysite“, – sakė jis, pakvietęs susirinkusiuosius į savotišką kelionę laiku per pačią XX a. pradžią.

„Mes gyvename sintetikos pasaulyje. Visi jūsų drabužiai turi sintetikos, kuri juos išlaiko nesuirusius daug metų. Tačiau tai, ką mes dėvime šiandien, yra masinė gamyba, jie nėra pasiūti kiekvienos ponios figūrai. O tai, ką matote čia, pasiūta talijai“, – šypsojosi mados istorikas, pastebėjęs, kad tų laikų moterų talijos buvusios labai siauros – 50–55 cm, maždaug tokios apimties, kaip šiuolaikinės moters šlaunis. Žinoma, ponioms tekdavo labai sekti, ką deda į burną, ir rūpintis savo linijomis, tačiau pasiekti tokią talijos apimtį jos galėdavo tik susiveržusios korsetu. Korsetų era baigėsi Viljamui Rentgenui atradus X spindulius. Peršvietus jais korsetu susiveržusias damas, gydytojai pašiurpo, pamatę, ką šis įtaisas daro vidaus organams. „Nusiimkite korsetus, jie kenkia sveikatai“, – sakė gydytojai ponioms, tačiau šios nieku gyvu nenorėjo atsisakyti talijos. Laimė XX a. pradžioje į mados verslą atėjęs dizaineris Polis Puarė sukūrė naują suknelės siluetą susiaurinęs ją ir pakėlęs liemens liniją – tai ilgainiui padėjo moterims išsivaduoti iš korsetų.

Pastelinės spalvos ir gėlės

Kaip teigiama parodos pristatyme, „į palyginti ramų, be karų, revoliucijų, karinių perversmų metą, vadinamą gražiąja epocha – la belle époque (1890–1914), įsiterpė art nouveau – stilius, lengvai ir žaismingai atsiskleidęs 1900-aisiais Paryžiaus pasaulinėje parodoje“. Naujasis menas, kuris augo stilizuodamas gyvosios gamtos formas, žaisdamas motyvų įvairove, ornamento asimetrija, greitai sklido po Europą, pasiekė Ameriką, net Japoniją. Ir kiekvienoje šalyje buvo truputį kitoks. Vadino jį irgi įvairiai – vokiečiai, latviai – jugendu (vok. Jugendstil – jaunystės stilius); rusai – modernu, pasiskolinę prancūzišką žodį moderne, reiškiantį naujumą, šiuolaikiškumą; austrai, lenkai, lietuviai – secesija (vok. Sezession – atsiskyrimas).

„Tai buvo gėlių epocha. Moderno, arba secesijos, periodu madoje buvo gamta, viskas, kas buvo susiję su sodo, jūros, ežero grožiu, gėlėmis, vaisiais. Ant daugelio iš šių suknelių jūs matote gėles. Moterys nešiojo gėles ant skrybėlių, ant vėduoklių, ant batų, ant papuošalų. Gėlės lydėjo moters gyvenimą“, – pasakojo A. Vasiljevas. Vyravo švelnūs pasteliniai gamtos tonai – vandens, debesų, smėlio, jaunos žolės, pavasario gėlių. Alyvinės, violetinės, švelniai rožinės spalvos atspalviai. Padūmavęs tiulis, rūko spalvos muslinas, pieno putos baltumo nėriniai. Pasak A. Vasiljevo, moterys tuo metu galėjo būti vien tik gražios, nes joms nebuvo leidžiama dirbti ne namuose, jos neturėjo galimybės įgyti aukštojo išsilavinimo. Vienintelės moterims pasiekiamos profesijos buvo mokytojos ir akušerės. Visą laiką namuose leisdavusios „gerų namų“ moterys skyrė dėmesį tik šeimai, būstui, vaikams, savo išvaizdai. Jos persirenginėdavo po šešis kartus per dieną: peniuaras, namų suknia, pasivaikščiojimų, pietų, arbatos, vakarinė suknios... Beje, visos šios suknios buvo užsegamos nugaroje, turėjo daugybę sagų, kabliukų, raištelių, spaustukų, todėl pačios moterys persirengti negalėjo, joms turėdavo padėti tarnaitės.

Didžiulės skrybėlės ir pavojingi smeigtukai

Mados istorikas negailėjo įdomių ir intriguojančių tų laikų gyvenimo smulkmenų. Pasak jo, XX a. pradžioje moterys buvo smulkios: apie 150–155 cm ūgio, turėjo 35–36 dydžio pėdas, ilgus plaukus ir blyškią odą. Plaukai būtinai buvo sudedami į „geišos“ šukuoseną ant arklio ašutų volelio. „Be to volelio ponios savęs nelaikė gražiomis“, – juokavo A. Vasiljevas. O štai skrybėles miniatiūrinės moterys nešiojo didžiules, tų laikų karikatūristai netgi ironizuodavo, kad damos ant galvos nešioja gėlių pintines. Tam, kad milžiniškos skrybėlės tvirtai laikytųsi ant galvos ir jų nenuneštų vėjas, prie šukuosenos jos buvo tvirtinamos mažiausiai trimis plieniniais apie 25 cm ilgio smeigtukais. Pasak mados istoriko, tvirti ir nelinkstantys smeigtukai buvo skirti ne tik skrybėlėms pritvirtinti – jais damos gindavosi nuo pernelyg laisvai besielgiančių kavalierių, o kartais netgi bausdavo svetimautojus: 1903 m. laikraštyje buvo pranešta apie viešbučio kambaryje rastą nuogo pirklio lavoną, kuriam į širdį iš nugaros buvo įsmeigtas skrybėlės smeigtukas, o šalia raštelis „neištikimajam“; policija su pirkliu buvusios moters taip ir nerado.

Smeigtukai ir didžiulės skrybėlės išnyko bei ilgos suknios sutrumpėjo kai didžiuosiuose miestuose atsirado tramvajai. Ilgi sijonai trukdė lipti tramvajaus laipteliais minioje, o smeigtukai šioje transporto priemonėje buvo tiesiog pavojingi: staigiai stabdant moterys atsitrenkdavo į kitus žmones ir savo aštriais smeigtukais žalodavo juos arba save. Apie 1914 metus didžiuosiuose miestuose visoje Europoje buvo uždrausta moterims su tokiais smeigtukais lipti į tramvajų, todėl skrybėlės smarkiai sumažėjo, kad jų nebereikėtų prismeigti. „Tuos smeigtukus jos sudėjo į komodas, todėl jie ir pasiekė mūsų laikus“, – šypsojosi A. Vasiljevas.

Madą keitė technikos naujovės

Tramvajai sumažino skrybėles ir sutrumpino sukneles, o jų siluetą 1913 metais pakeitė... aeroplanai. A. Vasiljevas juokavo, kad atėjusios į aerodromą Paryžiuje pasižiūrėti pirmųjų skraidančių aparatų ponios buvo šokiruotos, nes besisukančių propelerių sukeltas vėjas nepadoriai aukštyn kėlė jų plačius sijonus. Todėl jau kitame sezone rūbų dizaineris Polis Puarė pasiūlė naują siluetą: siaurus apačioje sijonus su plačiais klubais. Tokių sijonų oro srautas nebepakeldavo.

Atsiradusi fotografija išstūmė iki tol buvusius labai populiarius miniatiūrinius portretus. Jų parodoje taip pat galima pamatyti. Tačiau toji pati fotografija sukūrė naują – modelio – profesiją. Ja užsiimdavo paprastai aktorės arba balerinos, kurios pradėjo mados namuose fotografuotis su gražiais drabužiais ir taip juos reklamuoti.

Pasak A. Vasiljevo, mados paprastai būdavo praktiškos. Pavyzdžiui, damos vualius, dengiančius veidus, nešiodavo ne tiek dėl noro atrodyti paslaptingoms, kiek saugodamosi nuo dulkių – tais laikais diduma kelių būdavo negrįsti, o moterys nepageidavo į svečius atvykti dulkėtu veidu.

Viską pakeitė karas

Netgi gražiojoje epochoje buvo moterų, kurioms vien namų, vyro ir vaikų neužteko, jos kovojo už moterų teises, pirmiausia už balsavimo teisę. Šios moterys, vadinamos sufražistėmis, rengdavosi vyriškais drabužiais ir iš jų buvo negailestingai tyčiojamasi.

Pašaipų buvo galima sulaukti netgi dėl tokio, atrodo, paprasto dalyko, kaip akiniai. Dama, netgi gerokai neprimatanti, akinių nešioti negalėjo, nes tai buvo laikoma neelegantiška. Daugių daugiausia ji galėdavo pasinaudoti lornetu – akiniais su rankenėle, kas nebuvo labai patogu. Akinius galėjo nešioti tik vadinamosios „mėlynosios kojinės“ – taip vadintos išsilavinusios moterys, daugiausia mokytojos. Pasak A. Vasiljevo, šios moterys buvo taip vadinamos, nes nešiodavo mėlynas sukneles ir mėlynas kojines Kodėl? Kad ant jų nesimatytų rašalo dėmių.

Tačiau labiausiai viską pakeitė Pirmasis pasaulinis karas, užbaigęs ir gražiąją epochą. Iki karo Europoje vyrų buvo maždaug 5 proc. daugiau nei moterų, po jo padėtis pasikeitė. Moterys pradėjo daryti tai, ko niekada iki tol nebuvo dariusios. Jos išėjo iš namų ir pradėjo vairuoti automobilius, gydyti, dirbti parduotuvėse, bankuose ir kontorose. Suknios ne tik sutrumpėjo ir susiaurėjo, jų užsegimas atsidūrė priekyje, kad moteris galėtų apsirengti pati. Dirbančių moterų drabužiuose atsirado ir vyriškos mados elementų: švarkai, griežtos skrybėlės.

Moterys ėmė trumpai kirptis plaukus. Kodėl? Pasak mados istoriko, dėl malkų trūkumo. Brangias malkas jos buvo linkusios naudoti maistui gaminti, o ne šildyti vandeniui plaukams plauti.

Minorinė epocha

„Vis dėlto, tai buvo graži epocha: elegantiška ir trumpa, švelni, kviečianti svajoti, minorinė, kaip tais laikais gyvenusio M. K. Čiurlionio muzika“, – šypsojosi A. Vasiljevas, vieną po kito rodydamas gražius apdarus. „Nedaug apie tas moteris žinome, tačiau žiūrėdamas į suknelę, galiu atspėti kokia buvo jos akių spalva, mat tais laikais buvo labai siekiama pabrėžti natūralų grožį“, – kalbėjo jis, rodydamas melsvos ar žalsvos spalvos suknelių apvadus ar juostas.

Iš švelnių, pastelinių spalvų parodos eksponatų išsiskiria sodrios avietinės spalvos suknelė. Pasak mados istoriko, ši suknelė, kaip ir dar kelios kitos, irgi ryškios, buvo rasta lagamine senovinio automobilio „Rolls-Royce“ bagažinėje Kalifornijoje. Paaiškėjo, kad šių suknelių savininkė – kokotė, moteris, medžiojanti vyrus. Jai ši „medžioklė“ pasisekė: jauna moteris Niujorke susipažino su pagyvenusiu milijonieriumi iš Kalifornijos ir už jo ištekėjo, o savo apdarus, kuriais kažkada žavėjo vyrą, pasiliko atminimui. Jau šiais laikais apdarai buvo parduoti aukcione.

„Ne visada galima žinoti, kas buvo tų drabužių savininkės, nes aukcionai anoniminiai“, – pastebėjo A. Vasiljevas. Jis šypsojosi, esą taip daroma dėl to, kad kiti giminaičiai nesužinotų, jog paveldėtojai pardavinėja močiutės daiktus ir nepareikalautų savo dalies.

Visko, ką tą dieną išgirdome, papasakoti neįmanoma, belieka tiesiog apsilankyti parodoje „Secesijos periodo mada (1901–1919)“, kuri Kidulių dvaro svirne veiks iki rugpjūčio 15 dienos. Vaikščiodami nuo vieno eksponato prie kito nebūsite palikti likimo valiai – parodos lankymą lydi Kidulių dvaro istorinių šokių ir teatro studijos „Il ballo della luna“ bei Veliuonos kultūros centro istorinių šokių studijos „Saltare festum“ meno vadovės Irmos Svetlauskienės pasakojimas.

Parodoje eksponuojama ne tik per 50 unikalių secesijos stiliaus suknelių, sukurtų modeliuotojų, siuvėjų ir siuvinėtojų garsiuose Europos madų namuose – „Worth“, „Doucet“, „Paquin“, „Cheruit“, „Rouff“, „Poiret“, „Babani“, „Fortuny“, keletas vyriškų ir vaikiškų kostiumų, bet ir daug kitų per šimtą metų užmirštų daikčiukų, gražinusių gyvenimą, džiuginusių akį: batelių, rankinukų, skrybėlaičių, sagčių, smeigtukų, smeigių, pokylių užrašų knygelių, kvepalų flakonų, vėduoklių. Ekspoziciją papildo secesijos stiliaus madas iliustruojančios fotografijos ir tapybos darbai.

Parodos pristatyme. A. Vasiljevo fondo vadovė A. Puodžiukaitienė, A. Vasiljevas ir I. Svetlauskienė.

Kviečia aplankyti parodą

„Dirbant su istoriniu šokiu, pilių ir dvarų apsuptyje, žinios apie istorinį kostiumą turi būti, neįsivaizduoju, kaip galėčiau dirbti be šitų žinių“, – sako parodos „Secesijos periodo mada (1901–1919)“ kuratorė, Kidulių dvaro  istorinio šokio ir teatro studijos „Il ballo della luna“ vadovė Irma Svetlauskienė, paklausta, kuo ją sudomino istorinis kostiumas.

Pasak jos, ryšiai su Aleksandro Vasiljevo fondu užsimezgė prieš trejus ar ketverius metus rengiant projektą. Jos vadovaujamoje Kidulių dvaro šokių ir teatro studijoje buvo Aleksandro Vasiljevo gerbėjų, tad kolektyvas vis pasvajodavo apie istorinio kostiumo parodą Kiduliuose, tokią, kokios iki tol būdavo rengiamos tik didžiuosiuose miestuose. Rengdama projektą Irma, pasak jos pačios, „išdrįso susisiekti“ su A. Vasiljevo fondo vadove Alma Puodžiukaitiene. Poniai Almai patiko ir Kidulių dvaro svirno erdvės, ir kiduliškių bei pačios Irmos užsidegimas, taip, gavus finansavimą, mados parodos atkeliavo į Kidulius.

Pasak Irmos, parodą lanko ne tik Šakių ar Jurbarko rajono gyventojai, lankytojai atvyksta ir iš kitų Lietuvos vietų, netgi Alytaus ar Druskininkų. „Žmonės domisi istorine mada, moters ir vyro įvaizdžių kaita ir taip atranda Kidulių dvarą“, – džiaugiasi ji. Pačiai Irmai praėjusių amžių madoje didžiausią susižavėjimą kelia dėmesys detalėms, nes žmogus kiekvienu momentu turėjo būti apsirengęs tinkamai, taip, kaip reikalavo vieta ir laikas, o viskas aprangoje buvo suderinta – nuo batelių iki plaukų segtukų. „Šiuolaikinis žmogus labai skuba, todėl retas turi laiko ir resursų, kad galėtų sau skirti tiek dėmesio ir sukurti nepriekaištingą įvaizdį“, – šypsosi Irma, kurios nuomone, tokių parodų lankymas teikia estetinį pasigėrėjimą, skatina kūrybiškumą, todėl yra labai tinkamas smalsiems, ieškantiems naujų atradimų žmonėms.

Irma viliasi, kad ši istorinės mados paroda Kiduliuose nebus paskutinė, kad bendradarbiavimas su A. Vasiljevo fondu tęsis, o dabar kviečia susipažinti su gražiosios epochos mada.