Kraštiečių sueiga miesto šventės metu

Tris dienas Jurbarke vykusios miesto šventės metu vyko daugybė renginių – nuo gausybės skirtų pramogoms iki rimtų apdovanojimų už nuopelnus šiam kraštui, svečių priėmimų ir įvairių susitikimų. Vienas iš tokių susitikimų penktadienį, rugpjūčio 15 dieną, vyko Krašto muziejaus parodų ir koncertų salėje – cerkvėje.

Pilnoje salėje susirinkusius garbingus jurbarkiškius pirmiausia pradžiugino kompozitoriaus ir muzikos mokytojo Kęstučio Vasiliausko ir jo dukters Marijos atliekamos dainos. Po to susirinkusius svečius sveikino Jurbarko rajono meras Ričardas Juška ir savivaldybės administracijos direktorius Petras Vainauskas. Renginį organizavo ir vedė vyriausioji savivaldybės kultūros specialistė Regina Kliukienė. Pirmiausia ji pristatė Jurbarko miesto istoriją, trumpai papasakojo apie karališkojo dvaro kilmę. „Tradiciškai Jurbarko istorija pradedama nuo Kryžiuočių ordino pilies pastatymo. Daugelis istorikų, remdamiesi Dusburgiečio kronika, yra tos nuomonės, jog 1259 m. Kryžiuočių ir Livonijos ordinų bendromis jėgomis čia kovai prieš lietuvius buvo pastatyta Georgenburgo pilis. Vokiškas pilies pavadinimas – Georgenburgas suteikė ir dabartinį mūsų miesto pavadinimą – Jurbarkas. Žalgirio mūšyje sutriuškinus Ordiną, Jurbarkas pradėjo augti kaip miestas ir tapo karališkuoju dvaru, - apie miesto istoriją pasakojo R. Kliukienė. -  XVI a. pirmojoje pusėje miestas atiduodamas karalienei Bonai.

 Nors nuo 1540 m. Jurbarkas vadinamas miestu, tačiau savivaldos teisių nebuvo gavęs. Tik 1611 m. Lapkričio 4 d. Zigmantas Vaza, miestiečių prašomas, Jurbarkui suteikė Magdeburgo teises, arba savivaldą. Žlugus Lietuvos ir Lenkijos valstybei, 1795 m. spalio 10 dieną Jurbarko seniūniją atidavė Platonui Zubovui mainais už Šiaulių miestą, numatomą paversti apskrities centru.

P. Zubovas mirė 1822 m. balandžio 7 d., nepalikęs testamentu turto žmonai. Praėjus mėnesiui po jo mirties, šešiolikmetė našlė pagimdė dukterį, kurios, kaip vienintelės teisėtos P. Zubovo įpėdinės, turtams paskiriama globa, tačiau duktė mirė 1824 m. Ir visas didžiulis turtas, taip pat ir Jurbarkas, atiteko giminėms.

1845 m. kovo 16 d. Nikolajus I Jurbarko dvaro 8 raktus majorato teisėmis padovanojo Valstybės Tarybos pirmininkui I. Vasilčikovui. Jurbarko miesto ir valsčiaus gyvenime labai ryškų antspaudą buvo uždėjęs Vasilčikovų dvaras – didžiulio majorato centras”.

Regina Kliukienė susitikimo metu apžvelgė tuos miesto istorijos puslapius, kurie labiausiai siejosi su Vasilčikovais, nes ir visa šventė buvo skirta ne tik su  miesto jubiliejui, bet ir istoriniam dvaro palikimui.

Renginyje daug dėmesio sulaukė ir naujausios knygos apie Vasilčikovų gyvenimą pristatymas. Tai Marijos Vasilčikovos prisiminimų knyga „Berlyno dienoraščiai 1940-1945“. Knygos vertėja Jolanta Kriūnienė pasakojo apie pačią knygą – jos manymu, šis romanas, parašytas dienoraščio forma, yra labai lengvas ir įdomus skaityti. Po renginio visi norintys M. Vasilčikovos atsiminimus galėjo čia pat įsigyti. Tiems, kurie nespėjo to padaryti, vertėja J. Kriūnienė prižadėjo surengti dar vieną susitikimą ir papasakoti daugiau apie šią garsią šeimą, mat daugybė medžiagos, kurią ši moteris yra surinkusi apie kunigaikščius, dar niekur nėra publikuota. Ją pirmieji netrukus turėtų išgirsti jurbarkiečiai.

Kraštiečių susitikime taip pat buvo kalbama ir apie kitų dviejų knygų, skirtų miesto jubiliejui, pristatymą. Tai „Jurbarkas – turizmo kraštas“ ir „Jurbarko dvaras vakar ir šiandien“. Abi knygas sudarė ir parengė spaudai Jūreta Valentienė drauge su jurbarkiete Regina Kliukiene. Ji dėkojo visiems, padėjusiems parengti tekstus, visų pirma daugiausiai darbo įdėjusiai Reginai Kliukienei, taip pat vyr. savivaldybės specialistėms Aldonai Pauliukaitienei ir Renatai Šepetienei, Turizmo ir verslo informacijos centro direktorei Gaivai Mačiulaitienei, Krašto muziejaus direktorei Lilijai Jakelaitienei ir kitiems, prisidėjusiems prie šio daug kruopštumo reikalaujančio darbo.

Renginyje vyko ne tik pokalbiai ir pristatymai. Vaizdinę dalį pristatė Jurbarko turizmo ir verslo informacijos centro direktorė Gaiva Mačiulaitienė. Ji parodė neseniai sukurtus jurbarkiečiams ir miesto svečiams skirtus videofilmus, kurie vėliau didžiuliuose ekranuose buvo rodomi parko erdvėje visos šventės metu. Vienas filmas pasakoja apie skrydį virš Nemuno Jurbarko rajone ir leidžia aplankyti visus čia esančius turistinius objektus – nuo Viešvilės, Smalininkų, Jurbarko pamažu einant į rytus iki pat Seredžiaus. Estetiška ir įdomi virtuali ekskursija tikrai sudomins ne vieną  mūsų krašto dar nepažinojusį lankytoją. Kitas filmukas supažindina su Vasilčikovų dvaro ir kunigaikščių giminės istorija. Šie filmai, kaip ir knygos, yra  projekto „Turizmo ir rekreacinės infrastruktūros plėtra atkuriant ir išsaugant miesto parkų istorinį-kultūrinį paveldą“ dalis.

Kraštiečių susitikime netrūko ir kitokio pobūdžio pokalbių. Prisiminimais apie Jurbarką dalinosi apdovanojimui „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“ nominuotas rašytojas Eugenijus Remigijus Baltrušaitis. Parašęs ne vieną knygą, jis ypač išgarsėjo kaip dainų tekstų autorius. Kaip teigė E.R. Baltrušaitis, Jurbarkas jam visada buvo pats gražiausias ir mieliausias vaikystės dienas menantis miestas. Jis prisiminė ne tik senąją mokyklą, kurią yra lankęs, bet ir čia gyvenusią garsią Gepnerių šeimą. Jurgis Gepneris, buvęs miesto burmistras, jam į atmintį įsirėžė kiek mažiau nei garsioji jo žmona, beveik pusę šimtmečio akušere dirbusi Jurbarke ir padėjusi pasaulio šviesą išvysti šimtams jurbarkiečių, Juzefa Gepnerienė. Jai padedant, kraštiečio pasakojimu, jis ir pats atkeliavo į šį pasaulį.

Ne mažiau emocionalus pasakojimas laukė ir iš Karilės Baltrušaitytės lūpų. Ši moteris, dabar gyvenanti Girdžiuose, dirbanti Trečiojo amžiaus universiteto Menų fakulteto dekane ir anglų kalbos dėstytoja, į Jurbarko kraštą atsikraustė palyginus neseniai. Ji – garsaus operos  solisto ir chorvedžio  Vlado Baltrušaičio, gimusio Jurbarko rajone, dukra. Karilės tėvai prieš pat sovietams okupuojant Lietuvą, dar spėjo susituokti Jurbarko bažnyčioje ir pasitraukė į JAV. Ten gimusi K. Baltrušaitytė apie Jurbarką žinojo labai daug - jai tėvas buvo taip vaizdingai ir tiksliai viską papasakojęs, kad čia atvykusi moteris pasijuto tarsi namuose. Išėjusi į užtarnautą poilsį Amerikoje, ji nusprendė įsikurti tėvo gimtinėje ir sakė džiaugiasi dėl tokio savo apsisprendimo. Jurbarkas tapo jai savas ir mielas.

Poetė Dalia Žibaitienė, jurbarkiškė, šiuo metu gyvenanti Šilutėje, susirinkusiems kraštiečiams perskaitė keletą savo eilėraščių, skirtų Jurbarkui. Dar vienas kraštietis istorikas A. Rekešius, žinomas kaip ilgalaikis rajono savivaldybės tarybos narys, Jurbarko garbės piliečiams Arnoldui Piročkinui, Antanui Kazakevičiui ir Vytautui Urbonavičiui įteikė savo naujai parašytas knygas. Trumpą sveikinimo žodį tarė smalininkietis, dažnai dalyvaujantis kraštiečių susibūrimuose, Algimantas Petkūnas, apie Jurbarką viduramžių laikotarpiu įdomiai papasakojo kolekcininkas, Krašto muziejui suradęs ne vieną vertingą eksponatą, Gerardas Skrickis.   

Kraštiečių susitikimas buvo ne tik įdomus ir šiltas. Jame sužinota tikrai daug  apie Jurbarko istoriją, dvaro gyvenimą. Cerkvėje buvo surengta ir knygų, kuriose rašoma apie Jurbarką, taip pat jurbarkiečių rašytojų leidinių paroda.