Kostiumas pasiūtas iš vietinių audinių sutaupė ir politikų išlaidas skirtas reprezentacijai

Politikų lėšų skiriamų reprezentacinėms išlaidoms klausimas buvo aktualus ir prieš kelis šimtmečius. 1776 m. metais Abiejų Tautų Respublikos Seimas patvirtino unifikuotus kostiumus, kuriais žemvaldžiai privalėjo rengtis oficialių susibūrimų metu. Tačiau vieningų kostiumų įvedimas turėjo gerokai daugiau priežasčių, tarp kurių svarbiausias – telkti tautą kylančių išorinių grėsmių metu.

2023 m. kovo 4 d. Vilniaus dailės akademijos Panemunės pilies muziejuje-galerijoje duris atvėrė Abiejų Tautų Respublikos asociacijos ir fondo „Ars longa“ organizuojama tarptautinė paroda „Abiejų Tautų Respublikos šlovė. Vaivadijų bajorų uniforminis kostiumas“, kurią globoja Lietuvos ir Lenkijos ministrai pirmininkai.  

Pristatomoje parodoje eksponuojami atkurti Abiejų Tautų Respublikos XVIII amžiaus paskutinio ketvirčio civiliniai bajorų vyrų kontušiniai kostiumai, išstatyti polonezo šokio judesy kartu su to paties laikotarpio vakarietiškais moterų kostiumais. Kiekviena pora demonstruoja skirtingo regiono ir kirpimo kostiumus, kurių visuma pateikia išsamų vaizdą apie istorinės aprangos ypatumus XVIII amžiaus paskutinio ketvirčio Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų aplinkoje.

Lietuvos vyrų dėvėto kontušinio kostiumo kilmė – tolima Persija. Tačiau nešiotas jau nuo XVI amžiaus palaipsniui tapo savu, įgavo lokalinius skirtumus bei tapo neatsiejamu ir net tautiniu kostiumu. Tipišką to meto vyrų aprangą sudarė: marškiniai, kelnės, jojimo batai, ant marškinių vilkimas kelius siekiantis žiponas, ant jo – viršutinis apsiaustas vadinamasis kontušas, sujuostas šilkine kontušo juosta, o galvą dengė kepurė. Bajorai prie šio kostiumo turėjo teisę nešioti ir kardą. Neretai tokie kostiumai buvo siuvami iš prabangių atvežtinių audinių, pavyzdžiui, rytietiško šilko, angliškos vilnos, todėl buvo brangūs ir reikalavo didelių papildomų išlaidų.

Netrukus po 1772 metais įvykusio pirmojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo valdžia atsibudo ir bandė sutelkti į gabalus draskomą šalį. Seimas patvirtino unifikuotus kostiumus, kuriuos bajorai turėjo dėvėti oficialių susitrinkimų metu. Kostiumai turėjo telkti bajorus, būti pasiūti iš vietinių audinių, taigi, pigesnių, todėl kartu skatino ir tekstilės manufaktūrų steigimą.

Kiekviena vaivadija galėjo pasirinkti spalvinius kostiumų spalvų derinius. Pavyzdžiui, Vilniaus vaivadijos bajorai dėvėjo tamsiai mėlyną kontušą su tamsiai raudono šilko mankietais, apykaklės atvartais ir rankovių pamušalu, žiponas buvo tamsiai raudono šilko, kepurė taip pat tamsiai raudono šilko, su avikailiu, o kelnės –  tamsiai mėlynos.

Trakų vaivadijos bajorai raudonos spalvos kontušą su tamsiai žalio šilko mankietais, rankovių pamušalu ir apykaklės atvartais derino su tamsiai žalios spalvos žiponu ir tamsiai žalios spalvos šilko kepurė su avikailiu. Prie ansamblio derėjo raudonos spalvos kelnės.

Žemaitijos Kunigaikštystės bajorai pasirinko kontušui raudoną spalvą, su žydro šilko mankietais, apykaklės atvartais ir rankovių pamušalu, žiponas buvo balto šilko su žydro šilko rankogaliais, kepurė balto šilko su avikailiu, o kelnės raudonos medvilninės. Taigi, Panemunės pilies šeimininkas generalinis Žemaitijos seniūnas Antanas Anupras Gelgaudas turėjo dėvėti būtent tokį kostiumą.

Šiuos ir kitų vaivadijų kostiumus pristatomus parodoje kūrė Dorota Dylska ir Mirosaw Dylskis, o juostas audė lietuviškų šaknų turinčio Paulo Richardo Zambrzyckio persinė (taip vadinamos kontušo juostų audyklos). Prie vyrų priderinti to paties laikotarpio, tačiau bendraeuropinės mados moterų kostiumai, kurių  autorė yra dr. Maria Molena (NominaRosae fondas).

Tokie civiliniai bajorų vaivadijų kostiumai galiojo iki valstybės padalijimo ­iki 1795 metų. Visi užsieniečiai, lankęsi tuometinėje Abiejų Tautų Respublikoje, tautinį kostiumą suvokė kaip kažką nepakeičiamai nuostabaus. Pavyzdžiui, anglų rašytojas ir politikas Nathanielis Wrakall (1751–1831) atsiminimuose rašė:

„Šiame didikų drabužyje esama kažko kovingo, griežto ir savito, bet kartu nekeliančio priešpriešos. Tai kažkoks proveržis iš nuobodaus ir blankaus vienodumo, būdingo Europos gyventojams, kurie per šį šimtmetį beveik visiškai prarado nacionalinį išskirtinumą išvaizdai. Tik Abiejų Tautų Respublikos bajorai, kurie neteko savo nepriklausomybės, atkakliai laikosi senųjų papročių, kad net rusai nebando jų priversti atsisakyti tradicijų. Pagal tradicijas apsirengęs didikas – ryškus kontrastas šio luomo žmonėms bet kurioje kitoje Europos šalyje.“ Tačiau vėliau, po sukilimų, kontušinio kostiumo dėvėjimas bajorams buvo uždraustas, todėl jis įgavo dar ir simbolinę prasmę.

Parodoje taip pat eksponuojamos atkurtos kontušo juostos ir jų pagrindu sukurti meniniai audiniai – „bučačo“ gobelenai, kurie paplito tuo metu, kuomet tautinį kostiumą ir kontušo juostas buvo drausta nešioti, todėl juos galima vertinti kaip tyliosios rezistencijos išraišką imperinių priespaudų metu.

Parodą Panemunės pilyje galima aplankyti iki balandžio 30 dienos.