„Kokiame pasaulyje nori užaugti“

Šį rudenį Jurbarko rajono, kaip ir visos Lietuvos, vyresniųjų klasių moksleiviai buvo kviečiami dalyvauti  2015 metų tarptautinio jaunimo epistolinio rašinio konkurse.

Dalyvių darbus vertino Jurbarko rajono savivaldybės Švietimo skyriaus sudaryta komisija: Jurbarko Vytauto Didžiojo pagrindinės mokyklos mokytojas Saulius Ambrazaitis, Jurbarko r. Raudonės pagrindinės mokyklos mokytoja Elena Elzbergienė, Jurbarko r. Smalininkų Lidijos Meškaitytės pagrindinės mokyklos mokytoja Edita Gylienė, Jurbarko rajono Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazijos mokytoja Renata Matuzienė, Jurbarko Naujamiesčio pagrindinės mokyklos mokytoja Vilma Masaitienė ir Jurbarko r. Girdžių pagrindinės mokyklos mokytoja Džilda Šneiderienė.

Pirmą vietą laimėjo Liepa Pažereckaitė, Jurbarko Vytauto Didžiojo pagrindinės mokyklos V klasės mokinė (mokytoja Nijolė Laurinaitienė), II vietą laimėjo Erika Alijošiūtė, Jurbarko r. Raudonės pagrindinės mokyklos VIII klasės mokinė (mokytoja Elena Elzbergienė) bei Kamilė Kačinskaitė, Jurbarko rajono Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazijos VIII klasės mokinė (mokytoja Jovita Mišeikienė). Kamilė Ambrutaitytė, Jurbarko Vytauto Didžiojo pagrindinės mokyklos VII klasės mokinė, laimėjo III-ąją vietą (mokytoja Algimanta Norkaitienė). Nugalėtojos buvo apdovanotos padėkos raštais bei atminimo dovanomis (tušiniais). Padėkos raštais už gerus rašinius ir paskatinamosiomis vietomis buvo apdovanotos: Mantilė Ambrukaitytė, Jurbarko rajono Eržvilko gimnazijos VII klasės mokinė, Gintarė Gabrielė Gabšytė, Jurbarko Vytauto Didžiojo pagrindinės mokyklos VII klasės mokinė, Toma Klusaitė, Jurbarko r. Klausučių Stasio Santvaro pagrindinės mokyklos VIII klasės mokinė, Eivilė Šulcaitė, Jurbarko rajono Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazijos VIII klasės mokinė. Į respublikinį  konkurso etapą Švietimo skyriaus vedėjas Antanas Gvildys rekomendavo išsiųsti mokinių, 2015 metų rajoniniame tarptautinio epistolinio rašinio konkurso ture užėmusių I–II vietas, darbus.

Skaitytojams siūlome pirmosios vietos laimėtojos Liepos Pažereckaitės epistolinį rašinį.

Labas, mano geriausia drauge Onute,

Kaip tau sekasi? Ar jau įpratai naujoje mokykloje ir susiradai draugų? Mes retai susirašinėjame elektroniniu paštu, o apie paprastą laišką, kokius vaikystėje gaudavo mano tėvai, jau ir kalbėti neverta. Vis susisiekiam per Facebook ir trumposiomis žinutėmis. Dabar nurodysiu priežastį, kodėl tau rašau – neseniai mokykloje buvo organizuotas epistolinio rašinio konkursas. Mums buvo pasiūlyta tema „Kokiame pasaulyje nori užaugti“. Taigi pasirinkau tave savo klausytoja, nes esi puiki draugė, kuri gali mane geriausiai suprasti – juk kartu praleidom tiek daug smagių dienų per atostogas. Gaila, kad gyveni Vilniuje, o aš čia, Jurbarke, už 200 kilometrų.

Juokais galėčiau pasakyti, kad pasaulis, kuriame norėčiau užaugti yra tas, kuriame mes gyventume arčiau viena kitos. O jeigu rimtai, nebūsiu originali ir pasakysiu, kad toks pasaulis turėtų būti ne tik su mano šeima (mama, tėte, broliais), draugais, bendraklasiais, su kuriais geriausiai sutariu... Toks pasaulis turėtų būti be karo, baisių epidemijų, agresijos, pykčio, patyčių. Norėčiau, kad žmonės gražiai bendrautų vieni su kitais, kad neužgaudinėtų, negalvotų, jog kitus juodindami patys taps „baltesni“. Nors mano šeimoje to nėra, bet matau per TV rodomas laidas, kuriose daugybė konfliktų kyla dėl girtavimo. Mano įsivaizduojamas pasaulis  - be kvaišalų ir cigarečių. Ir tokių bendraamžių, kurie jau dabar rūko, sukelia įvairius konfliktus, tyčiojasi, trukdo sau ir kitiems. 

Dar norėčiau, kad pasaulyje, kurį įsivaizduoju, žmonės būtų tolerantiškesni. Nebūtina rengtis vienodai, ne visiems patinka ta pati muzika. Aš, pavyzdžiui, dievinu sunkaus roko grupę „Led Zeppelin“. Nors mano bendraamžiai tokia muzika nesidomi, nenoriu, kad  dėl to šaipytųsi, nenoriu, kad apie mane spręstų dėl mano muzikos pasirinkimo ar aprangos stiliaus – juk kuo įvairesni būsime, tuo bus įdomiau gyventi. Pasaulis be įvairovės būtų toks neįdomus, na, tu juk mane supranti, nes pati esi šiek tiek kitokia nei tavo draugai.

Taip pat man patinka pasaulis, kuriame yra daug neužterštų vietų, man patinka žiūrėti, kaip grįžta gervės pavasarį, kaip vakarais pievoje kyla rūkas, kaip iš už medžių pasirodo mėnulis, per pilnatį panašus į milžinišką blyną, vasarą smagu girdėti, kaip pievoje nesustodamos čirškia griežlės. Rudenį medžių lapai ima keisti spalvas, o saulė, persiritusi per toli matomą horizontą, pasislepia už penkių iš mano namų matomų Sudargo piliakalnių. Aš laukiu žiemos su pirmosiomis ore plevenančiomis snaigėmis, nes jos praneša žinią apie artėjančias Kalėdas. Be to, aš norėčiau užaugti pasaulyje, kur vis dar tikima, kad  Kalėdų Seneliui parašytą laišką, kurį palieku ant palangės įspraudusi į medinio angelo sparnus, nusineša ne tėvai... Aš matau tiek daug gamtos visais metų laikais ir noriu, kad mano pasaulyje, tame, kurį įsivaizduoju, jos ir toliau niekada netrūktų.  

Tu žinai mano požiūrį į medžiotojus, ypač tuos, kurie šaudo žvėris savo malonumui. Mano pasaulyje to nėra – ne apskritai medžiotojų, bet beprasmio žudymo. Man gaila gyvūnų, ypač grakščiųjų strirnų. Jas dažnai matau pievoje pro langą. Kaip vieną kartą  su tėte apsidžiaugėm,  joms pasislėpus karjero dauboje, kai jau atvyko medžiotojai, ir visą tą laiką tyliai ten pragulėjusias. Buvo tiesiog neįtikėtina. Žmonių pasaulyje – milijonai, o tų vargšių stirnų – tiek mažai.  Žiauru, kai per TV matau, kaip šaudomi liūtai, drambliai ar antilopės. Tokie vaizdai man nejučiomis išspaudžia ašaras.

Žinau, kad dabar tai neįmanoma, bet mano pasaulio pievoje lakstytų mylimi žirgai, na, nors keletas. O jau turėti nuosavą žirgą... tu juk žinai, kaip aš dėl jų pamišusi.

Jeigu dar turi šiek tiek kantrybės, papasakosiu apie skautus, kurių veikloje aš taip pat dalyvauju. Jie siekia ugdyti savo narius dorais, kilnios dvasios, tvirto būdo, sveikais, sąmoningais žmonėmis ir naudingais piliečiais savo valstybei. Jų šūkis - „Dievui, Tėvynei, Artimui”. Skautai, kaip žinai, yra tolerantiški, geri, draugiški ir padedantys vieni kitiems. Deja, per paskutines sueigas pastebėjau, kad vieną mano draugę mergaitės pravardžiuoja dėl kitokio jos kūno sudėjimo. Argi taip galima? Kur jaustis saugiam, net jei skautai, aišku, ne visi, darosi tokie netolerantiški?

Štai, mano drauge,  išvardijau gal tik pusę visų savo „pageidavimų“. Tiesa, dar pamiršau  fleitą. Tai mano mėgstamiausias muzikos instrumentas ir jo nuostabi melodija taip pat turėtų rasti tinkamą vietą pasaulyje, kuriame norėčiau užaugti. Be muzikos, gamtos, draugų ir šeimos aš neįsivaizduoju nei savęs, nei savo pasaulio.

Ačiū, kad mane išklausei ir, tikiuosi, suprasi. 

Tavo draugė Liepa.