Kaziuko mugę primena puošnios veliuoniškės verbos

Pandemija pakeitė šimtmečius skaičiuojančios Kaziuko mugės tradicijas. Šiemet Vilniaus senamiestyje pavasarį pranašaujanti tradicinė šventė neįvyks – mugė persikėlė į internetą. Nevyks šventė ne tik sostinėje, bet ir visuose miestuose ir miesteliuose, ugdymo įstaigose, kur rankų darbo gaminiai atrasdavo tiek didelį, tiek mažą pirkėją. Retas kuris iš Kaziuko mugės išeidavo tuščiomis ar be pagrindinio kermošiaus pirkinio – verbos, šventojo Kazimiero simbolio, kuris kažkada buvo naudojamos Lietuvos globėjo garbei surengtose procesijose. Tradicija gaminti įvairių formų ir derinių verbas ir jomis prekiauti nuo šv. Kazimiero iki pat Velykų taip įaugusi į kraują, kad daugelis liaudies menininkų darbus tęsia ir per karantiną. Riša verbas – jei ne prekiauti, tai namams papuošti, draugams padovanoti.

Gausia spalvingų verbų kompozicija gali pasigirti ir Veliuonos seniūnijoje, Klangių kaime ūkininkaujančių Jurevičių šeima. Šeimininkės Elidijos rankomis sukurtos verbos jau džiugina šeimynos akis. Jos skirtos ne tik Verbų sekmadieniui ar Velykų stalui papuošti, bet ir dovanai – įteikti vietoje gėlės žiedo. Šiuo metų laiku Elidija verbų surišdavo po kelias dešimtis. Rankų darbo grožybes išgraibstydavo mokyklos mugėje, sulaukdavo prašymų iš pažįstamų, draugų.

 Šiemet, ko gero, mažiau verbų riš, nes nevyks mokykloje mugė – nebus tiek norinčių įsigyti. Visgi kasmetinių verbų mylėtojų pasistengs nenuvilti – ant stalo išrikiuotos puošmenos anksčiau ar vėliau suras kitus namus. Beje, pati Elidija sako, kad verbos puikiausiai tinka vietoje gėlių. Ji pati pavasarį, iki Velykų, taip sveikina pažįstamus, giminaičius.

Užsiimti kūrybiniu darbu šeimininkė gali tik tada, kai nuvagia laiko nuo ūkio darbų. Jurevičių šeima turi mišrų ūkį, augina galvijus ir grūdines kultūras. Valdo apie 40 ha žemės. „Sukamės dviese su vyru ūkio darbuose. Kai parvažiuoja vaikai, padeda ir jie, bet atrasti laisvo laiko ūkininkaujant ne taip paprasta. Lieka tik vakarai laisvesni. Vyras daugiau prie televizoriaus mėgsta atsisėsti, o aš su kokiu nėriniu prie kompiuterio. Nemoku vieno darbo dirbti – jei kažką žiūriu, klausausi, rankose turiu mezginį, siuvinį turėti“, – pasakoja veliuoniškė.

Daugiau skaitykite naujausiame „Mūsų laiko“ numeryje(2021 03 05)