Kartais iš žvejybos parsineši ne karšį, o gerą nuotaiką

Pavasario saulė tiesiog šaukte šaukia išeiti nors trumpam pasivaikščioti gryname ore.

Nusprendėme ir mes paigrožėti pavasarėjančiu Jurbarku ir pasidalinti su jumis pasivaikščiojimo akimirkomis. Gamta pabunda, maži daigeliai dar tik ėmė stiebtis į saulę, tad pavasario žiedų įamžinti nepavyko.

Pasigėrėjus Nemuno ir saulės valsu, žingsniavome redakcijos link, kuomet pakrantėje pastebėjome du žvejus. Smalsumo vedini nuėjome pasiteirauti, kaip sekasi žvejyba.

Sutikta žvejų pora kartu žvejoja jau daugiau nei šešias dešimtis. Pakalbinti jie nedrąsiai prakalbo apie savo gyvenimo kelią, apie vaikystę, II Pasaulinio karo baisumą patirtą vaikystėje, apie savo pažintį, vedybinio gyvenimo vingius. Apie šią gražią porą, Meilę ir Juozą Karvauskus, „Mūsų laikas“ laikraštyje esame rašę dar 2018 metais, kai jiedu šventė Deimantines vestuvių metines. Šiandien jie mėgaujasi pakrantės ramybe, atėjusiu pavasariu ir svarbiausia – žvejoja kartu.

Ponas Juozas teigia: „Atėjome pabūti gryname ore, pabandysim pažvejoti, gal kas ir užkibs. Turėtų žiobrių būti, bet šiais metais jie kažkaip vėlyvi pas mus. Dar neteko pagauni nei vieno.“

Jo žmona Meilė priduria: „ Aš tai tik kompaniją palaikau. Stebėtoja, kokia čia iš manęs žvejė.“

Karvauskai juokauja, kad kol atostogauja, taip ir leidžia dienas – žvejodami, būdami gamtoje. Mums pasiteiravus, ką planuoja veikti po šių savo atostogų, besijuokdami jie pakėlė galvas į dangų: „ Anava ten, vaikeli... Kaip yra pradžia, yra ir pabaiga... Tai kol dar atostogos ir pramogaujam. Taip, kaip mums norisi dabar. Aišku, be eilės ten nesiveržiam“ – šypsodamiesi atsako.

Pabendravus su tokiais šviesiais ir linksmais žmonėmis nieko kito nelieka, tik skleisti tą pozityvą kiek įmanoma plačiau.

Regis, nieko naujo nepasakysi jurbarkiečiui, kuris visą gyvenimą žuvauja Nemune ir tokių šimtai, bet kartais taip gera sužvejoti visai ne karšį ar žiobrį, o štai tokį nuoširdų ir jaukų pokalbį.

Belieka palinkėti sveikatos ir nei žvyno nei uodegos!