Kalėdinę nuotaiką Jurbarke kuria kūrybinės dirbtuvėlės

 Jurbarko Naujamiestyje Žemaitės gatvėje esančios kūrybinės dirbtuvėlės, įsikūrusios ne pačios gražiausios išvaizdos daugiabutyje, tikrai žinomos ne visiems miestiečiams – iš gatvės pusės jų nematyti, reklamos taip pat čia nėra. Tačiau Kalėdų laikotarpiu šios dirbtuvėlės tampa tikru traukos centru. Tiksliau, ne jos pačios, o šalia pastato iš šiaurinės pusės sukurta graži šventinė erdvė su kalėdine eglute, kviečianti čia prisėsti ir nusifotografuoti visus norinčius. Ją sukūrė šių dirbtuvėlių įkūrėja laisvoji mokytoja-menininkė Sandra Mielkaitytė ir kartu su ja dirbanti, čia savanoriaujanti Jurgita Dimaitienė. Jos abi šią miesto puošmeną padarė neišleisdamos nė cento – iš to, ką turėjo dirbtuvėlėse, panaudodamos net pernykščių eglučių liekanas, apipindamos jas pačių sukurtais ekologiškais karkasais. 

Kurti iš to, ką turi – toks kūrybinių dirbtuvėlių tikslas

Apie tai, kad grožį kurti galima iš visko, ką galima rasti aplink mus, kalbamės su šios šventinės erdvės kūrėjomis Sandra ir Jurgita kūrybinių dirbtuvėlių erdvėse. O čia – tikrai įspūdinga. Tiesiog akys raibsta nuo jau sukurtų daiktų: daugybės keramikos dirbinių, įvairiausių medžiaginių ir iš modilino padarytų lėlių, rankų darbo papuošalų, „papier mashe“ technika sukurtų paveikslų rėmų, mūsų kraštą garsinančių pilių modelių ir kitų kūrinių, kurių įvairovę sunku ir išvardyti. Šios kūrybinės dirbtuvėlės turi ir originalų, bet labai prasmingą lotynišką pavadinimą – „Conscia terra“, lietuviškai verčiamą „Sąmoninga žemė“. Šis pavadinimas atspindi visą šių kūrybinių dirbtuvėlių koncepciją ir tikslą – kurti iš to, ką turim. Pirmiausia, tai reiškia draugauti su gamta, nepirkti naujų daiktų, neišmesti senų, nes beveik viską galima prikelti naujam gyvenimui. Mūsų skaitytojams pristatyti pačios kūrybinių dirbtuvėlių įkūrėjos Sandros greičiausiai net nereikia, nes jos iniciatyvų organizuojant įvairias edukacines veiklas visame rajone, kurių metu stengiamasi ne tik išmokyti vaikus konkrečios technikos, bet ir ugdyti kūrybiškumą; dalyvaujant rengiant parodas, savanoriaujant įvairiuose projektuose yra tikrai labai daug.

Save vadinanti suvalkiete, gimusi ir augusi Vištyčio miestelyje, Sandra baigė su menu visiškai nieko bendro neturinčias Elektros inžinerijos ir vadybos studijas KTU. Tačiau, kaip pati pasakoja, menas visuomet traukė – dar vaikystėje rinko ir kūrė iš gamtoje randamų samanų, akmenėlių, augalų ir kitų įvairiausių elementų. Baigusią studijas Kaune Sandrą likimas atvedė į Jurbarką – čia gavo inspektorės darbą tuometiniame VST. Kai išėjo motinystės atostogų, nusprendė po jų šią gana vyrišką profesiją mesti. Ji pasakoja, kad viduje visuomet kirbėjo noras kurti, svajojo apie tai – studijuodama lankė floristikos kursus, mokėsi piešti, o atvykusi į Jurbarką prisijungė prie menininkės Rasos Grybaitės įkurtos suaugusiųjų dailės studijos narių ir sėkmingai čia dalyvavo įvairiuose projektuose, apsigynė baigiamąjį darbą, sukurtą „papier mashe“ atlikta technika „Rėmai. Renesansas, barokas, Art Deco“.

Sandra Mielkaitytė sako, kad iki šiol yra labai dėkinga Rasai ne tik už suteiktas su įvairiomios kūrybos technikomis susijusias žinias, bet ir paskatinimą burti vienminčių bendruomenę, mokyti kurti įvairių kartų žmones. „2014 metais įsikūriau čia, vieną patalpėlę turėjau. Pradėjau nuo individualios veiklos, kuri ilgainiui išaugo į Neformalus ugdymo centrą ir šią asociaciją „Conscia terra“. Supratau, kad reikia vietos kūrybai įvairaus amžiaus žmonėms – ir vaikams, ir senjorams. Svarbu, kad ir jaunimas, paaugliai galėtų čia ateiti ir kurti, atskleisti savo sugebėjimus. Mano dukra Fausta, A. Sodeikos meno mokyklos dailės klasės absolventė, pasiūlė šią idėją, nes po baigimo daugelis jaunuolių neturi kur burtis, ne visi gali kurti namuose. Reikia tokių erdvių, kur galėtų išreikšti save“, – teigia Sandra.

Jos nuomone, kūryba geriausiai padeda jaunam žmogui išsilaisvinti iš įvairiausių kompleksų ir kasdienių problemų. Ji pasakoja, kasd su savanoriais ne tik dirba čia vietoje, bet ir vykdo gana plačią edukacinę veiklą – važinėja ne tik po Jurbarko rajoną, bet ir po visą Lietuvą. „Čia galiu patvirtinti seniai galiojančią tiesą, kad savam krašte pranašu nebūsi. Jurbarko mieste ir visame krašte edukacinių užsiėmimų turim daug mažiau nei, tarkim, Vilniuje. Ten ir į tą pačią ugdymo įstaigą kviečia ne po vieną kartą. Daug kas apie mūsų užsiėmimus čia net nežino ir maloniai nustemba, kai apsilanko“, – pasakoja menininkė. Dabar pagrindinės edukacinės kūrybinių dirbtuvėlių veiklos yra lėlių gamyba, modelino darbai, „papier mashe“ technika kuriami darbai. Daryti lėlės, pasak Sandros, ją paskatino ir mokė jurbarkietė Egita Lyneburgerienė, pati sukūrusi ne vieną dešimtį lėlių.

Genialumas slypi paprastume

Abi pašnekovės, pasakodamos apie čia įsikūrusių dirbtuvėlių veiklą, pabrėžia, kad svarbu ne tik išmokyti vaikus konkrečios technikos, bet pirmiausia ugdyti kūrybiškumą, duoti laisvę tam, ką jie jaučia širdimi, nesprausti į konkrečius rėmus. „Nėra negabių žmonių, visi galim kurti. Yra tik baimė, kad nemokės, nesugebės. O kai pabando, moka visi“, – sako Sandra. Ji juokauja, kad nereikia daug pinigų, kad būtum laimingas. Jei sugebėsi save realizuoti, turėsi idėjų, tai ir džiaugsies gyvenimu: „Dažniausiai nutinka taip, kad jei turi idėjų, trūksta pinigų, o jei turi jų pakankamai, neturi idėjų.“

Vedžiodamos po šių dirbtuvėlių erdves moterys rodo jau paruoštas kalėdines dovanas. 24-iems Neįgaliųjų centro nariams jos sukūrė ir gražiai supakavo iš ekologiško modelino sukurtus komplektus išskirtinai iš ekologiškų natūralių medžiagų – kad žmonės patys galėtų nusilipdyti. Iš modelino šiose dirbtuvėlėse pilna ir kitų kalėdinių puošmenų. – pernai čia buvo sukurtas jaukus namelis, dekoruotas daugybe „modelininių“ meduolių, eglutė iš ekologiškų medžiagų. Ir pačioje patalpoje, ir ant langų kabo daugybė iš senų žurnalų sukurtų išlankstytų, baltai nudažytų snaigių, kurių daugumą padarė Sandros mama. Abi pašnekovės pasakoja, kad į šią meno oazę jos stengiasi pritraukti įvairaus amžiaus žmones – nuo senelių iki anūkų, visų trijų kartų. „Žmonėms labai svarbu bendrauti, mokytis vieniems iš kitų. Tie, kurie ateina, dalijasi patirtimi, kartu kuria. Mūsų tikslas ir yra edukacija, dalintis tuo, ką turi. Skatinti nebijoti atskleisti kiekvieno kūrybingumą ir neturint išsilavinimo. Mums svarbiausia – ekologinė kryptis. Iš visko galima „menus“ padaryt. Jei suplyšo drabužis, galima iš jo pasiūt rankinę, iš megztinio išardžius – sukurti ažūrinę liemenę, šaliką ar kitą aksesuarą. Viską galimą prikelti antram gyvenimui – ir originalų daiktą turėsim, ir gamtos neteršim“, – pasakoja S. Mielkaitytė. Jai pritaria ir Jurgita, paantrindama, kad svarbu išmokti kurti iš to, ką turi, reikia tik išeiti iš namų, bandyti, nebijoti suklysti.