Kaip atrodo gyvenimas Turkijoje, kai linksmybių uždanga nusileidžia?

Turkija – šalis, apsupta keturių jūrų, turinti didingą praeitį ir daug istorinių vietų. Tai vienintelė musulmoniška šalis pasaulyje, kurioje religija yra atskirta nuo socialinio gyvenimo. Turistus ši šalis vilioja paslaptingu gamtos grožiu, skaniais patiekalais ir nesibaigiančiomis linksmybėmis. Aš papasakosiu jums apie kitokią kasdienybę, įpročius ir socialinį gyvenimą Turkijoje. Tad kaip visa tai atrodo, kai linksmybių uždanga nusileidžia?

Pirmą kartą į Stambulą atvykau 2012-ųjų metų karštą vasaros naktį. Tuomet galvojau, kad visos turkės dėvi hidžabus arba burkas, turkai gali turėti tiek moterų, kiek pajėgia finansiškai jas aprūpinti, daugelis žmonių pikti ir nemandagūs. Tačiau tai arabų ir kurdų gyvenimo ypatumai. Grynakraujai turkai yra išsilavinę ir europietiškos pasaulėžiūros žmonės, turintys vieną mylimąją, kuri, tapusi žmona, užima svarbiausią vietą kiekvieno turko gyvenime. Turkai, priešingai negu arabai, nėra radikalūs musulmonai. Vadinasi, jie gerbia moterų teises ir vertina ją kaip lygiavertę varžovę tiek socialiniame, tiek ekonominiame gyvenime. Turkai nesiryžta vesti moters tol, kol nesijaučia ekonomiškai stiprūs. Jie siekia materialinės gerovės sau ir savo šeimai. Tad pirmiausia baigia studijas, siekia karjeros aukštumų, nusiperka namą ir tik tuomet pradeda galvoti apie vedybinį gyvenimą.

Stambule gyvenu dvejus metus su pertraukomis (vasaromis ir Kalėdų laikotarpiu). Tai miestas, kaip turkai sako, kuris niekuomet nemiega. Šis miestas yra ne tik galimybių, bet ir didžiulis išteklių šaltinis. Čia galima nusipirkti visko, ko geidžia širdis. Tačiau konkurencija labai didelė. Pavyzdžiui: vienoje parduotuvėje rankinė kainuoja 100 Lt, kitoje tokią pačią galima nusipirkti už 70, o turguje už 20 Lt. Norint pradėti prekybos verslą Turkijoje, reikia turėti dokumentą, kuris suteikia teisę prekiauti, tačiau šio įstatymo niekas nepaiso. Žmonės gatvėse prekiauja įvairiausiomis smulkmenomis: popierinėmis servetėlėmis, kramtomąja guma, kojinėmis ir rašikliais. Vaikai groja dūdelėmis, siūlo pasisverti ir taip bando užsidirbti pinigų. Kaip aš mėgstu sakyti: turkai gal užsidirbti iš bet ko. Tačiau gatvėse gausu elgetaujančių motinų su vaikais. Pirmaisiais mėnesiais jiems paaukojau nemažai pinigų, tačiau mano sužadėtinis paaiškino, kad ši moteris elgetavimą suvokia kaip darbą. Motinos dažniausiai sėdi viduryje, o vaikai kiek toliau nuo jos. Vienoje laidoje arabė teigė, jog dirbti ji nesiruošia, nes elgetaudama susirenka daugiau negu 1 200 Lt per mėnesį, o tai yra daugiau negu minimali alga Turkijoje. Elgetaujantys žmonės naudojasi kitų gerumu, nes Turkijoje galioja nerašyta taisyklė: niekas niekada nemirs iš bado. Kiekvienas neturtingas žmogus, nuėjęs į kavinę ar parduotuvę, tikrai gaus vandens, duonos, o neretai ir sriubos, ryžių ar ką tik susuktą kebabą. Kartą mačiau, kaip kavinės savininkas elgetai leido išsirinkti gėrimą ir kebabo rūšį. Tai mane sužavėjo. Nepamaitinti alkstančiojo musulmonams yra didelė nuodėmė.

Grynakraujai turkai yra ne tik svetingi, bet ir labai vaišingi. Esant svečiuose nevalia atsisakyti maisto ar arbatos. Turkai gali įsižeisti ir pagalvoti, kad jų maistas tau yra per prastas. Taip pat svarbu tinkamai sutikti svečius: paruošti jiems juodosios arbatos, patiekti sausainių, o jeigu svečiuojamasi daugiau negu dvi valandas, svarbu paruošti karšto maisto. Turkai niekuomet iš savo namų neišleis alkano svečio. Juodoji arbata –  gėrimas, kurio turkai nedrįstų atsisakyti ar pasiūlyti kitam žmogui. Visai neseniai kraustėmės į naują būstą ir namuose buvo daugiau negu penki darbininkai. Sužadėtinis paprašė manęs paruošti penkis puodelius juodosios arbatos. Pagalvojau, kad turėsime svečių, bet arbata buvo skirta darbininkams. Štai dar vienas pavyzdys, kad turkai iš tikrųjų labai svetingi. Turkijoje arbata geriama visą parą: susitikimo ir atsisveikinimo metu. Vienas turkas išgeria daugiau negu aštuonis puodelius juodosios arbatos per dieną! Kaip aš juokauju su savo sužadėtinio šeimos nariais: jūs tamsesni už mane, nes geriate labai daug juodosios arbatos. Tai ne tik svetingumo ir atsidėkojimo ženklas, bet ir savotiškas vaistas, padedantis palaikyti normalų kraujo spaudimą karštomis vasaros dienomis.

Bet kaip atrodo miesto gyvenimas išėjus iš jaukių namų? Ar patikėtumėte, jeigu pasakyčiau, kad būdama viena nesugebu greitai pereiti per gatvę? Skamba išties keistai. Turkijoje kaip ir visame pasaulyje galioje eismo taisyklės, tačiau čia jų niekas nesilaiko ir už prasižengimus policija neskiria nuobaudų. Automobiliai vienas kitą lenkia ne tik iš kairės, bet ir iš dešinės pusės, nesvarbu, ar tai važiuojamoji kelio dalis ar ne, niekas nesilaiko automobilių sustojimo ir stovėjimo taisyklių, pėstieji pereina gatvę bet kurioje vietoje ir vienpusis eismas dažnai tampa dvipusiu. Eismo dalyviai dažnai nepaiso šviesoforo spalvų. Dažnai atsiduriu tokioje situacijoje: užsidegus raudonam šviesoforo signalui pėstiesiems, aš sustoju, o pėstieji eina per gatvę. Kol aš pasiveju į priekį įsiveržusius pėsčiuosius, automobiliams užsidega raudonas šviesoforo signalas ir jie pradeda važiuoti. Trumpiau tariant: eismas vyksta degant raudonam šviesoforo signalui. Be to, vairuotojai beveik visada viršija leistiną greitį, o autobusų vairuotojai išleidžia keleivius ne stotelėse, o bet kuriose miesto vietose. Ir man ne kartą teko važiuoti autobusu. Dauguma jų labai patogūs ir nauji, tačiau vairuotojai į autobusą įleidžia daugiau žmonių, negu taisyklės numato. Žmonės į autobusą lipa tol, kol nebelieka mažiausios vietos. Ne tik neįmanoma pajudėti, bet darosi ir sunku kvėpuoti. Po tokios kelionės autobusu kiekvienas europietis pasidarytų labai piktas. Ne tik dėl to, kad juos nuolat liečia nepažįstamieji, bet ir dėl to, kad sunku išlipti iš autobuso. Kai autobuso durys atsidaro, keleiviams, esantiems autobuso gale, nepavyksta išlipti laiku, tad durys užsidaro ir kelionė vėl tęsiasi. Stambule gyvena daugiau negu 17 000 000 žmonių, tad pasivaikščiojimai ir apsipirkimai reikalauja daug jėgų. Žmonės pavargsta ne tik nuo nesibaigiančio triukšmo, bet ir nuo kaitrios saulės. Karštomis vasaros dienomis gatvės šiek tiek ištuštėja, tačiau naktį vyrauja šurmulys.

Daugelis lietuvių manęs klausia, kas man labiausiai patinka Turkijoje ir ką norėčiau pakeisti šioje šalyje. Nuolat atsakau skirtingai, tačiau manęs nedžiugina ekologinė situacija Stambule. Žmonės ne tik nerūšiuoja atliekų, bet ir nėra atskirų konteinerių rūšiavimui. Gyvenamuosiuose rajonuose dažnai vyrauja šiukšlių tvaikas, nes persipildžius konteineriams, šiukšlės yra metamos šalia jo. Dar blogiau, dauguma žmonių nesuriša šiukšlių maišų rankenėlių, ne dėl to kad tingėtų, o dėl to, kad būtų patogiau nešti (parduotuvėse plastikiniai maišai nekainuoja, tad žmonės vėliau juos panaudoja kaip šiukšlių maišus). Kai kurie žmonės renka stiklą, plastiką ir metalą, nes šias atliekas galima parduoti ir užsidirbti šiek tiek pinigų. Na, o labiausiai Stambule man patinka išpuoselėta aplinka: sutvarkyti parkai, modernios vaikų žaidimo aikštelės, dekoracijos iš gėlių ir miesto prabanga. Turkams labai svarbi estetika, todėl jie nuolat puoselėja savo miestą. Kaip ir minėjau, mane labai žavi dekoracijos iš gėlių. Iš jų sukuriami įvairiausi piešiniai: mečetės, gulbės, saulė ir kiti ornamentai. Bene įstabiausios dekoracijos yra Stambulo centre: didžiulis užrašas Turkija iš raudonų ir baltų gėlių ir labai didelė Sultan Ahmed mečetė, sukurta iš spalvotų gėlių. Kad miesto gyventojai galėtų džiaugtis šiuo grožiu, darbininkai pluša naktimis. Tačiau pagrindinė priežastis, kodėl aš gyvenu Stambule ir savo ateitį sieju su Turkija,  yra labai paprasta: mano sužadėtinis - grynakraujis turkas.

Vis dar nedrįstu teigti, kad pripratau gyventi šurmulingoje Stambulo aplinkoje, tačiau kiekvieną dieną vis labiau susipažįstu ne tik su didžiausiu Turkijos miestu, bet ir su čia gyvenančiais žmonėmis bei jų kultūra. Norėjau Jums papasakoti apie kasdienybę Turkijoje ir paneigti kai kuriuos nusistovėjusius stereotipus apie turkus. Manau, kad liko daug nepaliestų ir įdomių temų apie šią šalį ir joje gyvenančius žmones. Tad visus skaitytojus raginu aplankyti šią nuostabią  šalį, o ypač Stambulą, kuriame slypi seniausios istorinės paslaptys. Juk tai garsiausias prekybos centras istorijoje, tiltas tarp Europos ir Azijos, buvusi Bizantija, o vėliau Konstantinopolis. Šiandien Stambulas – tai miestas, kuris niekuomet nemiega.