Jurbarko „vaizdeliai“ klaipėdiečio akimis: „jojimas“, du taksistai, „Coco Chanel“ aromatas...

Jurbarko „vaizdeliai“ buvusio (dar šilto) klaipėdiečio akimis. Neseniai Jurbarke pradėjęs gyventi gydytojas Pragiedrulis Velička su „Mūsų laiku“ dalijasi įspūdžiais apie mūsų miestą: balsių tęsimą, „jojimą“, du taksistus, „Coco Chanel“ aromatą...

Kai prieš kelias dienas vėl pabuvojau Klaipėdoje, pažįstami klausė: „Na, kaip ten tau Jurbarke? Ar gerai?“ Gerai, atsakydavau!

„O jūs, kaip „tikri lietuviai“, norėjote išgirsti atvirkščiai?“, – juokiausi.

Sutikau vieno Klaipėdos dienraščio žurnalistę, kuri paklausė: „Gal jau ir ten rašai savo įspūdžius vietos laikraščiuose?“ Dar ne..., atsakiau, bet įspūdžių, kaip naujai atvykęs į nepažįstamą miestą, naujų žmonių tarpą, jau susikaupė. Gal pradėsiu rašinėti laisvalaikiu, po darbo, ramiame miestelyje prie „tykaus“ Nemuno.Žurnalistė dar padrąsino – rašyk! Ir pacitavo S. Nėrį: „Lakštingala negali nečiulbėti“.Taigi pirmieji Jurbarko „vaizdeliai“ buvusio (dar šilto) klaipėdiečio akimis.

Pirmas – nustebino dujų balionų vartojimas butuose mieste?! Užmirštas Klaipėdoje jau turbūt prieš 30-40 metų...

Antras – specifinis jurbarkiečių (suvalkiečių) kalbos atspalvis – balsių tęsimas ir „jojimas“...Tas – jo-o-o pradžioje linksmino, bet taip taria čia vaikai nuo mažens – kaip ir tėvai. O aš dar ketvirtoje ar penktoje klasėje „nukentėjau“ dėl „jo“! Mat mūsų lietuvių kalbos mokytoja buvo labai griežta: už „jo“ atsakymą liepdavo kitai pamokai išmokti naują eilėraštį! Labai greitai visi mokiniai atsakydavo – „taip“!

Ligi šiol „taip“ atsakinėju, bet bijau, kad su laiku perimsiu vietinius tarimo ypatumus...

Na ir įdomu, kad Jurbarke „karaliauja“ tik du taksistai. Aš automobilio neturiu, tai kartais naudojuosi jų paslaugomis, bet čia kita tema.

Naujiena buvo (labai įdomi ir pažintinė) – Vinco Grybo monumentinės skulptūros! Jo memorialinis muziejus. Kaip pikta ir graudu, kai lietuvių genijai anksti išeina. Ir ne savo valia, o „pasidarbuoja“ kaimynai...

Na, bloga naujiena man buvo – „Coco Chanel“ aromatas nuo Dainių... Pirmą kartą jį pajutau po mėnesio gyvenimo Jurbarke... Gal nebūčiau čia pirkęs būsto... Bet tuoj pat prisimenu ir Klaipėdoje vyraujančius kvapus: žuvies miltų (anksčiau), mėsos kombinato (nebėra). Bet „atėjo“ nauji kvapai, kuriais skundžiasi Klaipėdos miegamųjų rajonų gyventojai – nuo naujų gamyklų, kurių taršos „nemato-neužuodžia“ Higienos centras... Vienintelis „malonus aromatas“ sklinda iš Klaipėdos „Švyturio“ alaus gamyklos miesto centre. Kaip juokauja aplinkinių namų gyventojai: prisiuostai apynių viralo kvapo – nebereikia pirkti alaus...

Dar nustebino, kad Jurbarke nėra nė vienos Turizmo kelionių agentūros. Gal jurbarkiečiai nekeliauja po pasaulį? Kaip sakė vienas mano kolega, Jurbarke užaugęs, gyvena ir grožisi Jurbarko apylinkėmis, vietine gamta ir t.t.Taip, aplinkui tikrai pilna nuostabių vietų – Panemunės pilis, Raudonės pilis, Sudargo piliakalniai, restauruotas Gelgaudiškio dvaras ir daugiau.

Taigi Jurbarke (bent kol kas) gyventi gera. Neminiu žlugusių garsių Jurbarko žvyro ir kitų gamyklų...

Mano kredo – gyvename vieną kartą, tad džiaukimės, dalinkimės džiaugsmu!

Sudie,

Pragiedrulis