Jurbarko rajono kraštotyros konferencijai pasirinkta VELIUONA

Lapkričio 12 dieną Jurbarko rajono savivaldybės viešoji biblioteka kartu su Veliuonos kultūros centru lankytojus pakvietė į Jurbarko rajono kraštotyros konferenciją „Kad vaikai pažintų žemę, kuri juos peni ir nešioja“. Pernai dėl Covid-19 pandemijos darbų pristatymas neįvyko, tad šiemet dviguba jėga startavo kaip „Veliuona – Mažoji Lietuvos kultūros sostinė 2021“  renginių dalis.

„Pavienių kraštotyros atvejų žinome nuo viduramžių, bet tikrasis kraštotyrinis sąjūdis prasidėjo 18 a. II pusėje kartu su Dionizo Poškos įsteigtu Baublių kraštotyros muziejumi, kartu su tautosakininko Antano Juškos rinktomis dainomis ir vestuvių papročių užrašymu. Šiemet kraštotyros konferencija neatsitiktinai atkeliavo į Veliuoną, tapusią mažąja kultūros sostine. Daug renginių čia nuo pat pavasario vyko, ir bene svarbiausias jų – Veliuonos parapijos 600 metų jubiliejus“, – tokiais žodžiais konferenciją pradėjo renginio vedėja, bibliotekininkė, rašytoja Violeta Šoblinskaitė.

Konferencijos metu bus pristatyti ir apdovanoti konkursui parengti rajono kraštotyros darbai, klausomasi pranešimų identiteto, tradicijų puoselėjimo ir išsaugojimo įvairiomis temomis. Muzikiniais kūriniais dalyvius ir klausytojus džiugino Veliuonos kultūros centro folkloro duetas „MUDI“ ir kapela „Čirpulė“, tad pakilia nuotaika pranešėjai vienas po kito kilo pristatyti savo darbų.

Veliuonos bažnyčia: istorija ir dabartis

Veliuonos krašto istorijos muziejaus muziejininkas, edukatorius Gediminas Klangauskas pasidžiaugė, kad visų bendromis pastangomis buvo įgyvendintas nepaprastai svarbus projektas „Veliuonos bažnyčia ir parapija: istorija ir dabartis“. Projekto metu buvo fiksuojami svarbiausi bažnyčios ir parapijos paminklai, istoriniai įvykiai. Išleista ir pristatyta knyga  „Veliuonos bažnyčia: istorija, architektūra ir dailė“, atskleidžianti labai daug šios bažnyčios ir parapijos istorijos paslapčių. „Šis veikalas buvo pristatytas per kultūros paveldo dienas, buvo atvykę keturi iš šešių jos autorių. Ne tik knygos autoriai, bet ir visa bendruomenė labai aktyviai sudalyvavo šito veikalo kūrime, suprasdama, kad negalima likti nuošalyje. Kiek leido galimybės pandemijos sąlygomis rinkdavomės į susitikimus, diskutavome apie Veliuonos bažnyčios ir parapijos istoriją ir bendromis jėgomis surinkome labai daug informacijos. Kai tarėmės dėl knygos apimties, projekte buvo numatyta 224 psl., o rezultate gavosi 436 – ir čia su sutrumpintu variantu“, – pasakojo G. Klangauskas.  Pasak jo, surinktą ir knygoje pateiktą medžiagą galima priskirti prie enciklopedinio pobūdžio, nes čia galima rasti naujausią, labai išsamią informaciją apie bažnyčios 600 m. kauptą istoriją.

Projekto įgyvendinimas truko dvejus metus. Pasak G. Klangausko, sudėtingiausia buvo  projekto pirmoji dalis: straipsnių rašymas, informacijos rinkimas. Pavyzdžiui, dėl bažnyčios bokšto laikrodžio istorijos buvo kreiptasi į daugumą svarbiausių šalies muziejų. Intensyviai vyko ir Veliuonos bažnyčioje esamų daiktų fotografavimo darbai. 2020 m. vasarą Kauno kolegijos menų ir ugdymo fakulteto fotografijos studijų studentai pasiskirstę temomis kartu su straipsnių autoriais fotografavo bažnyčios inventorių, jų atskiras detales, įrašus, metalo dirbinių prabas. Buvo padaryta šimtai nuotraukų. Įdomus buvo meno kūrinių leidimo publikuoti knygoje derinimas su muziejais, asmenimis turinčiais šias teises. Daugiausiai informacijos gauta iš Nacionalinio dailės, M. K. Čiurlionio dailės, Kauno arkivyskupijos muziejų.

Pasak muziejininko, daug dėmesio ir susidomėjimo sulaukė Veliuonos Madona, kuri buvo viena įstabiausių gotikinių skulptūrų Lietuvoje. Skulptūra buvo sukurta 1500–1520 m. Prūsijos karalystėje, Elbinge (Elbląg, dab. Lenkija), nežinomo profesionalaus Elbingo Švč. Mergelės Marijos bažnyčios Keltininkų per Vyslą (Przewoźników Wiślanych) altoriaus meistro. Šiuo metu skulptūra saugoma M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Dėl didelės meninės vertės ir saugojimo sąlygų skulptūra sugrįžti į Veliuonos bažnyčią negalėjo, todėl buvo sukurta kopija, kurią pagamino UAB „3D Creative“,o dažymo darbus atliko Prano Gudyno restauravimo centro polichrominės medžio skulptūros restauratorė Greta Žičkuvienė. Skulptūros kopija perduota Veliuonos parapijai ir saugoma bažnyčios Rožinio Švč. Mergelės Marijos altoriuje. Susidomėję gali užsukti į bažnyčią ir ja pasigrožėti.

Tradicijos – stiprioji etninė pusė

Kraštotyros konferencijos metu buvo galima pasigėrėti tautodailininkės Laimutės Ašmonaitienės megztomis riešinėmis, siuvinėtomis, mereškuotomis staltiesėmis, servetėlėmis ir kitais begalinio kruopštumo reikalaujančiais rankdarbiais. Posakiu „Moterys, būkime jaunos širdimi, ir gyvenimas bus gražesnis” į gyvenimą žvelgianti tautodailininkė turi kuo pasigirti ir ką parodyti. Visoje šalyje savo puikiais tautodailės darbais garsėjanti Laimutė susirinkusiems dalyviams pasakojo, kaip gimsta jos darbai ir kas įkvepia ją kurti.

Tautodailė – labai daug apimanti sritis, tad Laimutė konferencijai pasirinko siauresnę temą – siuvinėjimą, pristatydama savo atsivežtus darbus ir prisimindama kūrybinio kelio ištakas – vaikystę. „ Bobutė davė man drobės gabalą, išpaišė ir pamokė siuvinėti. Trečdalį išsiuvinėjau ir pagalvojau – kokia graži suknelė lėlei iš šios skiautės būtų. Išardžiau, ką buvau išsiuvinėjusi, nudažiau iš gofruoto popieriaus pasigamintais dažais ir pasiuvau lėlei suknelę. Bobutė pamačiusi, kad man patinka tokie darbai, dažniau duodavo skaučių, kad kažką tokio kūrybiško nuveikčiau“, – prisimena pirmas pažintis su rankdarbiais tautodailininkė, juokaudama, kad per tokius savo kūrybinius bandymus ji buvo sukarpiusi ir mamos naktinius, bet pylos negavo. Supratinga mama buvusi. Mokykloje, pamena, rankdarbių niekas vaikų nemokė – nebent kokį dirželį numegzti. Kūryba mokyklose skatinama nebuvo, tad siūti, megzti, siuvinėti intensyviau pradėjo tik jau suaugusi, po vestuvių. Laimutė sako, kad tautodailės užuomazgos prasideda vaikystėje, nuo lėlių puošimo, todėl svarbu vaikams ugdyti kūrybiškumą, neužgesinti jo draudimais.

Antano ir Jono Juškų etinės kultūros muziejaus muziejininkė Vida Sniečkuvienė taip pat prisiminimais sugrįžo į vaikystės, jaunystės dienas. Prasitarė apie visą gyvenimą ją lydintį norą dainuoti senąsias lietuvių dainas. Nors nematė nė vienos savo močiutės, gyveno šalia Vilniaus, bet vidinis balsas jai sakė, kad lietuvių liaudies dainos – ypatingos. Konferencijos metu muziejininkė uždainavo keletą A. Juškų surinktų posmų, kas nustebino daugelį ją pažinojusių kolegų, nes iki šiol nebuvo girdėję apie šį Vidos pomėgį. Muziejininkė plačiam visuomenės ratui, ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, labiau žinoma kaip aukštaitiškų sodų žinovė ir kūrėja. Tradicinis šiaudinis sodas – tai tarsi sumažintas „pasaulio modelis“, nuo seno naudojamas lietuvių liaudies papročiuose. Sodas rišamas vestuvėms, krikštynoms, per kalendorines šventes. Jis kabinamas virš stalo, kartu su stalu sudarydamas sakralinę erdvę. Palubėje kabantis sodas siejasi su dangaus sodu – rojumi arba dausomis.

Tautodailininkė neseniai sugrįžo iš įsimintinos kelionės, kurios patirtimi pasidalino ir konferencijos metu. Keturiuose Italijos regionuose – Lombardijoje, Pjemonte, Toskanoje ir Lacijuje – du savaitgalius iš eilės buvo surengtos šiaudinių sodų rišimo dirbtuvės, skirtos skulptoriaus Juozo Zikaro 140-osioms metinėms. Vida Sniečkuvienė ten vedė unikalias pamokas, kurios sulaukė ne tik Italijoje gyvenančių lietuvių, bet ir vietinių susidomėjimo. Tautodailininkė V.  Sniečkuvienė šiaudinį sodą pirmą kartą į Italiją atvežė prieš tris dešimtmečius Lozoraičių šeimai. V. Sniečkuvienė prisimena, kaip su Vilniaus universiteto folkloro ansamblis RATILIO iš ką tik nepriklausomybę atgavusios Lietuvos kartu su Užsienio reikalų ministerija delegacija keliavo į Italiją koncertuoti ir susitikti su vietine valdžia.

„Pamaniau, jog keliauti nuobodu, todėl pakelėse vis prisipjaudavau šiaudų ir pagaminau didelį sodą. Jį vėliau padovanojome mus labai globojusiems Lozoraičiams, kurie mums išdavė pirmuosius lietuviškus pasus. Galbūt dabar tas sodas kur nors Italijoje vis dar yra“, – svarsto V. Sniečkuvienė. Jos teigimu, šiuo metu matomas sodų atgimimas nuteikia pozityviai ir byloja, kad tradicija rišti sodus greitai neišnyks.

Neišnyks ir tradicija švęsti kalendorines šventes, kol yra žmonių, renkančių, užrašančių ir kitaip užfiksuojančių papročius, etninę kultūrą. Konferencijos metu pristatytas Jurbarko krašto muziejaus, Veliuonos krašto muziejaus, bendradarbiaujant UAB „BalticumTV“ Jurbarko regionine televizija, sukurtas filmas, pasakojantis apie Sekminių papročius Jurbarko rajone. Filmą „Sekminių papročių ir apeigų sankloda Jurbarko rajone“ pristačiusi  Jurbarko regioninės televizijos redaktorė Janina Sabataitienė akcentavo, kad filmas gimė visų kūrėjų bendromis pastangomis. Nufilmuotose scenose vaidino, dainavo ir šoko Jurbarko ir Veliuonos kultūros centrų kolektyvai, Veliuonos gimnazistai, šio projekto iniciatorės Birutės Jurkšienės vadovaujamo dramos būrelio „Kultuvė“ artistai, o apie sekminių papročius Jurbarko krašte pasakojo Lietuvos kraštotyros draugijos valdybos narė Regina Kliukienė.  Filmavo ir įgarsino Janina Sabaitaitienė, sakydama, kad  tokių prasmingų darbų būtų galima sukurti ne vieną, jei tik atsirastų daugiau pageidaujančių atgaivinti pamirštas tradicijas. Senos ir prasmingos Sekminių šventės papročiai bei apeigos glaudžiausiai susijusios su gimtąja žeme – tai žiemkenčių pagerbimas, gamtos suvešėjimo pradžia, ganiavos, piemenų šventė. Šventė būdavusi trečioji pagal svarbumą – po Velykų ir Kalėdų, tačiau nepelnytai keičiantis laikmečiui ir aktualijoms pamiršta.

Senovės kulinarija

Konferencijoje buvo pateikti trys jaunųjų kraštotyrininkų darbai. Vieną iš jų – „Senovės kulinarija – vėdarai“ pristatė Veliuonos Antano ir Jono Juškų gimnazijos mokinė Gabrielė Urbonavičiūtė, pripažindama, kad šis valgis yra vienas iš labiausiai prieštaringai vertinamų tradicinių patiekalų. Pasak kraštotyros darbo autorės, vėdarai galėjo atkeliauti iš Mažosios Lietuvos dar XVIII a. Taip teigia Rimvydas Laužikas savo knygoje „Istorinė Lietuvos virtuvė: maistas ir gėrimai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“. Bulvės laikytos prasčiokų maistu – mat buvo pigios ir sočios. Retas lietuvis įtaria, kad mūsų taip mėgstamų tarkuotų bulvių valgių kilmė – pusiau vokiška, pusiau žydiška. Kugelis, cepelinai, vėdarai – pigus būdas greitai prikimšti skrandį, tad šie patiekalai dažnai būdavo ruošiami pakelėse įsikūrusiose žydų užeigose, o gamybos receptus žydai atsinešė iš Vokietijos – šalies, kurioje bulvių buvo auginama bene daugiausia.

Vėdarų Lietuvoje žinomos net kelios rūšys – bulviniai, kraujiniai, kruopiniai. Jurbarko krašte buvo kepami bulviniai ir kraujiniai, bet populiariausi – iš bulvių. Gimnazistė savo darbe pristatė Veliuonos krašto vėdarų receptą ir filmuotą medžiagą, kur buvo galima pasimokyti, kaip juos skaniai pagaminti.

Geriausias kraštotyros darbas – Lybiškių bibliotekininkės

Per dvejus metus surinkta net 70 kraštotyros darbų. Nemaža jų dalis –2019 ir 2020-ųjų metų Jurbarko r. savivaldybės viešosios bibliotekos filialų metraščiai, kronikos. Visa tai buvo galima išvysti konferencijos metu – ekspozicijoje. Komisijai buvo be galo sunku išrinkti įdomiausius – į visus įdėta daug širdies. Šįkart nuspręsta apdovanoti Laimutę Keterienę už kraštotyrinį darbą „Lybiškių mikrorajono tremtiniai“. „Jurbarko viešosios bibliotekos Lybiškių filialas ypatingas tuo, kad čia puoselėjamas ypatingąassantykis su tremtimi. Labai kruopštus, vertas pagyrimo darbas“, – pasidžiaugė viešosios bibliotekos direktorė Rasida Kalinauskienė, kviesdama visus, kurie domisi krašto istorija užsukti į biblioteką ir susipažinti su visais darbais.