Jurbarko miškai dosnūs darbščiausiems

Prognozės, kad užsitęsęs šaltas pavasaris atitolins ir sumažins miško derlių, panašu, buvusios netikslios. Baiginėjantys prekiauti žemuogėmis, uogų rinkėjai mintyse jau skaičiuoja būsimą mėlynių derlių. Ne tik skaičiuoja, bet ir skanauja pirmąsias uogas. Pirkėjams kol kas nedaug, litrą kitą prirenka, bet miško paklotėse pastebi daug nokstančių uogų. Ir  ne tik. Šalia galvas kelia ir voveraitės. Tikėtina, kad tokiu oru, kur kaitra rungtyniauja su lietumi, paskui voveraites pasipils ir kiti grybai.

Uogų sezonas – galimybė užsidirbti

Miško gėrybes, vos išnešus į kelią, pirmiausia  nužiūri pravažiuojantys automobiliais pakeleiviai. Vienas kitas stabteli ir palengvina uogautojų krepšius. Ko nenuperka, veža į Jurbarką arba  į Pašvenčio kaimo šalikelės „turgavietę“. Joje šalia iš miško parkeliavusių uogų ir grybų vietą atranda ir daržuose, soduose auginamos uogos. Šiuo metu čia daugiausiai prekiaujančių braškėmis. Ne veltui Smalininkai vadinami „braškių sostine“, nes čia nuo amžių gajos braškių auginimo tradicijos. Bet ne apie daržus ir sodus kalbame šį kartą, o apie mišką ir gamtos dovanas, kurios maitina ir rengia darbo nebijančius rajono gyventojus. Kaip įsitikinome čia užsukę, daugiausia laimi tie, kas dirba ne po vieną, o šeimomis. Tokią gausią šeimyną, išeinančią iš miško su žemuogėmis, sutikome pirmadienio rytmetį atvykę į Pašventį pasižvalgyti, kuo dosnūs rajono miškai. Čia ir pakalbinome prieš penkerius metus iš Trakų į mūsų kraštus atvykusią Dianą ir jos vyrą Olegą, uogaujančius kartu su keturiomis atžalomis.

 Iš pradžių šeima gyveno Smalininkų miestelyje, o dabar persikraustė į Jurbarką. Dianą čia daug kas pažįsta, nes ji įdomi ir stilinga moteris. Kaip pati sako, daugelio pastebima ne vien dėl ryškaus įvaizdžio, bet ir dėl savo pomėgio kurti vlogus – vaizdelius internete, kuriuose ji pasakoja apie savo didelės šeimynos buitį, veiklas, darbus ir pramogas.

Vienas iš užsiėmimų, patenkančių ir į „youtube“ temas – uogavimas ir grybavimas, suteikiantis papildomas pajamas, kuriomis Diana laužo stereotipus, kad daugiavaikės šeimos gyvena vien iš pašalpų. Diana sako, kad jos šeima neprašo paramų  – vyras turi nuolatinį darbą, o ji su vaikais užsidirba iš miške prirenkamų gėrybių. Šiuo metu – iš žemuogių. Jei lietus neišveja iš miško, per dieną jiems pavyksta uždirbti apie 60 eurų. „Galima būtų ir šimtą uždirbti, bet kad nėra perkančių. Kur tas uogas parduosi. Supirktuvė per karantiną neveikia“, – pasakoja Diana.

Kai buvo pats žemuogių pikas, šeima per pusvalandį pririnkdavo 5 litrus. Pasak Dianos, žemuogių sezonas jau baigiasi, uogų nebedaug ir jos smulkios, o jų kainos vėl kyla. Pusė litro žemuogių prieš porą savaičių kainavo 5 Eur, šios savaitės pradžioje –  6 Eur.

Dabar prasideda mėlynės, kurios dar tik noksta, bet pagal tai, kiek matosi žalių uogų, galima spręsti, kad darbo šeimynai ilgam užteks. Po to prasidės bruknės, spanguolės. „Žinome geras vietas, kasmet savo takais vaikščiojame“, – šypsosi Diana, prisimindama, kad kai pirmą kartą Jurbarko krašte nuėjo į Smalininkų mišką – paklydo. Dabar skersai išilgai išvaikščioti visi apylinkių miškai.

Į Jurbarką šeima atsikraustė visiškai atsitiktinai. Čia neturėjo giminių ar pažįstamų. Pagal skelbimus rado tinkamą būstą, atvažiavo apžiūrėti ir pasiliko. „Viskas čia mums patinka. Ir gamta, ir žmonės. Neįsivaizduoju dabar, kad kažkur kitur galėtume gyventi“, – šypsosi Diana.

„Vasara – geriausias metas užsidirbti. Kada daugiau uždirbam, galime daugiau pakeliauti, daugiau leisti pramogų vaikams“, – patikina Diana. Pardavę uogas vaikai nusiperka trokštamus daiktus. „Nuo mažens jie miškuose braidžioja. Dukra, būdama pirmokė, nusipirko už savo uždirbtus pinigus mobilųjį telefoną“, – vaikų darbštumu didžiuojasi mama.  Šiais metais bendru šeimos sutarimu, uždarbis iš miško keliaus vaikų svajonei – atostogoms prie jūros.

Tarp uogų – voveraitės

Į Pašvenčio „turgų“ su Eržvilko krašte pririnktais grybais atkeliauja ir Vidas. Savaitės pradžioje už voveraičių indelį vyras prašė  apie 8 Eur. Patikino, kad Varėnoje kainuoja dvigubai.

Į Pašvenčio „turgų“ su Eržvilko krašte pririnktais grybais atkeliauja ir Vidas. Paklaustas, ar Jurbarke ne daugiau pirkėjų sulauktų, vyriškis juokiasi, kad čia – jo antra stotelė. Jurbarke, prie mažosios „Maximos“, jis jau dalį grybų pardavė. Likusius atvežė į Pašventį, prie pagrindinio kelio. Grybais  vyriškis prekiauja jau nuo praėjusios savaitės. Kai pakalbinome, voveraites buvo pririnkęs ir atvežęs  ketvirtą kartą.

„Smalininkuose mokiausi. Matau, kad čia daug kas prekiauja, galvoju, reikia ir man čia pabandyti. Jurbarke porą indelių pardaviau, žiūrėsiu, kaip toliau seksis“, – šypsosi grybautojas. Voveraičių indelis kainuoja 8–10 eurų.  Pasak pašnekovo, grybai šiemet kiek vėluoja, nes pavasaris užsitęsė, bet jei drėgni ir šilti orai užsilaikys, prekyboje pasirodys ne tik voveraitės.

Grybauja Vidas su žmona – dviese greičiau. Penkis litrus voveraičių prirenka per porą valandų. „Šalia turim miškelį, kuriame viskas žinoma ir pažįstama. Nueinam greitai, nurenkam“, – šypsosi Vidas. Uogomis jis neprekiauja, tik savo reikmėms prisirenka. „Nemėgstu terliotis, grybauti labiau patinka“, – sako eržvilkiškis, prasitardamas, kad grybams dar šiek tiek trūksta drėgmės. Išdžiovino žemę karščiai, bet uogoms matyt toks oras tinka. Vidas pastebi, kad  miške noksta daug  mėlynių. Tad laukia dosnūs miško gėrybėmis metai, jei tik gamta nepateiks staigmenų.