Jurbarkietei pavyko išauginti čiurlių jauniklius

Empatija, užuojauta silpnesniam ar kenčiančiam būdinga daugeliui žmonių. Tikriausiai dėl šių jausmų neretas, radęs iš lizdo iškritusį paukščio jauniklį, bando juo pasirūpinti, jį išgelbėti, išgydyti, išauginti, tačiau tai pavyksta padaryti tik nedaugeliui.

Už šią istoriją turime būti dėkingi mažajai jurbarkietei Patricijai, būsimai antrokei, kuri radusi bejėgius, iš lizdo iškritusius paukščiukus, nepaliko jų mirti ir pasirūpino, kad būtų išgelbėti.

Kaip paaiškėjo, sukurta labai reta sėkmės istorija, kai žmogui pavyksta sėkmingai išmaitinti jauniklius čiurlius. Vieną čiurliuką Patricija rado liepos 7 dieną prie namų esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, o kitą – liepos 15-ąją žolėje prie daugiabučio. Pirmasis buvo kiek stipresnis, o antrasis – dar netgi menkai apsiplunksnavęs. Patricija į pagalbą pasikvietė savo mamą, kuri taip pat neliko abejinga ir nusprendė pasirūpinti šiais gražiais paukščiais. Tai, kad rasti būtent čiurlių jaunikliai, jai patvirtino apie paukščius išmanantis pažįstamas. Moteris juokauja, kad rūpinantis paukščiukais „buvo reikalų“ – juos tarsi mažus vaikus teko maitinti penkis–šešis kartus per dieną. Iki tol apie čiurlius praktiškai nieko nežinojusi moteris internete sužinojo daug: ir kaip bei kuo maitinti, ir kiek jie gyvena. Sako, kad dabar galėtų ir kitus konsultuoti. Čiurliukus ji maitino šaldytais svirpliais, o kol sužinojo, kur jų gauti, teko šerti musėmis. Dabar moteris juokiasi, prisiminusi, kaip pačioje pradžioje teko užsiimti musių medžiokle.

Svirplių užsisakė internetu

Jurbarkietei mažųjų čiurlių priežiūra kainavo ir laiko, ir pinigų, bet, pasak jos, buvo verta. Pažino iš arčiau šiuos paukščius, kuriuos dažnas tik trumpai matome vasarą, kai jie peri mūsų kraštuose. Vėliau čiurliai išskrenda žiemoti.

Maitinti paukščiukus taip pat teko Patricijos mamai. Ne todėl, kad dukra to daryti būtų nenorėjusi, tiesiog tai buvo gana sudėtingas darbas, reikalaujantis kantrybės, atsargumo ir nemenkų pastangų, kad nesužeistų, mat paukščiukų snapeliai trapūs, dar nesutvirtėję. Ji sužinojo, kad čiurlius galima maitinti šaldytais svirpliais. Tiesa, Jurbarke tokio produkto neįsigysi. Teko svirplius užsisakinėti internetu, o tai kainavo papildomai – dvi svirplių pakuotės kainavo apie 70 eurų. Pasak jos, patys vabzdžiai nėra tokie brangūs, tačiau kainą išpučia siuntimas. Kad paukščiukai lengviau nurytų, neužspringtų, reikėdavo nugnybti svirplių galvas ir galūnes. Per dieną abu čiurliukai surydavo po 200 ir daugiau svirplių. Tiesa, visų svirplių nesumaitino – dar liko.

Pradžioje abu paukščius laikė vazone, kurio dugną išklojo popieriumi. Vėliau, pradėjus tarpusavy peštis, teko atskirti. Skrajūnams sustiprėjus juos įleido į verandą. Moteris pasakoja, kad buvo įdomu juos stebėti, mat labai skyrėsi charakteriai – vienas meilus, jaukus, kone kaip papūga jai ant peties tupėdavo, o kitas – „kovinis“, tik ir laukė, kada galės išskristi. „Buvau įsigijusi vaikų”, – juokiasi moteris, prisiminusi laikotarpį, kai kasdienius darbus reikėjo derinti su čiurliukų priežiūra.

Smalsūs ir drąsūs

Jurbarkietė sako, kad čiurliai labai smalsūs – verandoje tupėdami reaguodavo į garsus, žiūrėdavo, iš kur jie sklinda. Šiaip tai gana ramūs paukščiai, tik vienas naktimis kiek patriukšmaudavo. Išnešdavo juos ir į lauką, leisdavo pamojuoti sparnais, kad stiprėtų. Sako, kad rūpinantis čiurliais jai labiausiai buvo neramu, kas bus, jei paukščiai pripras prie gero gyvenimo ir nebenorės išskristi. Bet taip neatsitiko. Vienas ėmė ir išskrido po dviejų savaičių o kitas, silpnesnis, po trijų. Tiesiog pakilo ir nuskrido. Jurbarkietė šypsosi, kad vienu metu buvo ir džiugu, kad pavyko sėkmingai jais pasirūpinti, ir liūdna, kad išskrido – jau buvo prie jų pripratusi. Juokauja, kad dar pasisekė, jog dukra nerado iškritusio gandriuko – va tada tai būtų buvę rūpesčių. Ir dar jai įdomu, ką apie tokią globą ir gailestį pasakytų gamtininkai, ornitologai, rūpi, ar išgyvens jos buvę globotiniai laukinėje gamtoje.

 Gamtininkai sveikina

Tad mes ir paklausėme gamtininkų, ką jie galvoja apie šią globą. O jie pasidžiaugė ir pasveikino, pavadindami šį atsitikimą tikra sėkmės istorija. „Žinoma, kad gerai. Paukščiams suteiktas šansas gyventi“, –„Mūsų laikui“ sakė Daiva Norkūnienė, Sartų regioninio parko vyr. ekologė, kuri pati prisideda prie čiurlių išsaugojimo. Pasak gamtininkės, atvejai, kai gelbėjami čiurlių jaunikliai, nėra reti, tačiau daug rečiau žmonėms pavyksta išmaitinti jauniklius čiurliukus, mat jiems tinka ne bet koks maistas, reikia mokėti juos maitinti ir iš viso – reikia daug kantrybės, kurios neretam pritrūksta. Būna, kad netinkamai maitinant paukščiams pritrūksta reikalingų medžiagų, tada jų plunksnos skursta, nušiūra. Taip nutinka, kai paukščiai maitinami šunų ėdalu – nors ir koks kokybiškas jis būtų, čiurliams nėra tinkamas.

Gamtininkė paaiškina, kad paukščiukai iš lizdų, kurie būna įrengti tiek varnėnų inkile, tiek daugiabučio pastogėje, gali iškristi vos tik apsiplunksnavę per neatsargumą. Arba iškrenta iš palėpių, pastogių, kai jose pasidaro nepakeliamai karšta – tai ypač dažnai nutinka gyvenant arti žmonių, daugiabučių palėpėse.

Kaip šiems jurbarkietės išmaitintiems paukštukams seksis, gamtininkė pasakyti negali. Pasak jos, paprastai mažieji čiurliai, jau pradėję skraidyti, dar kurį laiką ore yra maitinami tėvų, todėl viskas priklausys nuo to, ar jie mokės patys pasigauti ore maisto. „Kad ir kaip bebūtų, jiems vis dėlto duotas šansas gyventi“, – pabrėžia gamtininkė, patardama tokius čiurliukus paleisti vietose, kuriose yra daugiau čiurlių. Šiuo metu šie paukščiai jau užauginę vaikus – po du čiurliukus ir išskridę žiemoti į šiltus kraštus. Čiurliai renkasi tolimas keliones – pasiekia netgi pietų Afriką.

Pašnekovė paaiškina, kad yra dar vienas būdas gelbėti iškritusius iš lizdo čiurliukus, kurį ji pati yra išbandžiusi: leidžia tokiais nelaimėliais pasirūpinti kitiems čiurliams – įleidžia čiurliukus į jų lizdus inkiluose.

Gamtininkė nusijuokia, išgirdusi apie jurbarkietės baimę rasti iš lizdo iškritusį gandriuką. Ji sako, negalinti duoti vienareikšmiško atsakymo – reikia žmogui gelbėti šį sparnuotį, ar ne, mat gandrai taip pripranta prie gero gyvenimo, kad niekur skristi nebenori ir lieka prie žmogaus, o tai nėra gerai. Su čiurliais kitaip – jie negrįžta į savo lizdą, pakilę ir nuskridę visus metus praleidžia nenutūpdami: ir maitinasi, ir miega ore. Tokia mažosios Patricijos mums padovanota istorija, leidusi iš arčiau pažinti nuostabius skrajūnus, kurių gimtinė yra Lietuva – patys čia užaugę, parskrenda čia perėti savo vaikų.