Islandų vargonininką Lietuvoje labiausiai sužavėjo miškai

Sekmadienį, birželio 11-ąją, Jurbarko Kristijono Donelaičio evangelikų liuteronų bažnyčioje įvyko trečiasis šių metų Tarptautinio sakralinės muzikos festivalio „Jubilate“ koncertas „Islandijos sakralinė muzika“.

Reikjaviko (Islandija) katedros vargonininkas Kari Thormar pristatė nedažnai mūsų mieste skambančius J. Pachelbel, J. S. Bach, J. Naujalio, H. Rúnarsdóttir, L. Boëllmann ir kitų kompozitorių kūrinius vargonams. Renginio pradžioje Jurbarko kultūros centro mėgėjų meno kolektyvo vadovė Danutė Samienė priminė ir žymų iš Jurbarko krašto kilusį vargonininką ir kompozitorių Juozapą Gudavičių, kurio 150-ąsias gimimo metines šiemet minime. Islandas ta proga vargonais atliko žymiausią J. Gudavičiaus kūrinį „Kur giria žaliuoja“.

Festivalio „Jubilate“ sumanytoja ir organizatorė Jurbarko kultūros centro mėgėjų meno kolektyvo vadovė Laura Matuzaitė-Kairienė „Mūsų laikui“ papasakojo, kad tai buvo jau antrasis islandų vargonininko koncertas Lietuvoje – dieną prieš, šeštadienį, jis pasirodė kitame Lauros organizuojamame tarptautiniame festivalyje ,,Vargonų muzika Vilkyškiuose 2023".

Laura mielai sutiko pakalbinti pirmą kartą Lietuvoje viešintį K. Thornar bei pasidalinti jo įspūdžiais su „Mūsų laiko“ skaitytojais.

Lietuvoje buvote pirmą kartą. Kokį įspūdį jums paliko mūsų šalis?

Lietuva mane priėmė labai šiltai, žmonės čia labai draugiški ir paslaugūs. Dieną praleidau Vilniuje, nuostabiame mieste, kuriame labai skoningai susitinka nauja ir sena.

Važiuodamas į Jurbarką nuostabiai jaučiausi matydamas tiek daug žalumos: žalių miškų ir žalių pievų. Islandijoje kraštovaizdis labai įvairus: pievos, lava, kalnai, ledynai ir kriokliai, bet miško nedaug, išskyrus mažus krūmelius ir mažus medžius. Istorija byloja, kad 874 m. užkariavus Islandiją, ji nuo kalno iki kranto buvo apaugusi mišku. Galbūt tada klimatas buvo daug šiltesnis, tačiau šiandien yra priešingai.

Buvo labai džiugi patirtis atvykti į Lietuvą, pamatyti visas Islandijos vardu pavadintas gatves, pažinti jūsų svetingumą ir tokį nuostabų bei sunkiai žodžiais nusakomą priėmimą Jurbarke ir Vilkyškiuose.

Pirmasis koncertas įvyko Vilkyškių miestelyje. Kokį įspūdį jis jums paliko?

Vilkyškiai yra puiki vieta. Bažnyčioje juntama nuostabi atmosfera: šilta šviesa ,sklindanti nuo bažnyčios langų, tyla navoje, o raudonų plytų ir senos medienos sąveika pasakoja bažnyčios istoriją.

Vargonai mane šiltai priėmė. Juose daug gražių balsų, deja, ne visi jie tinkami naudoti. Vargonai kaip automobiliai – kuo senesni, tuo daugiau priežiūros jiems reikia. Tačiau vargonai Vilkyškiuose turi savo sielą ir yra verti, kad būtų prižiūrimi bei tinkamai naudojami visi jų balsai ir registrai.

Gal galite palyginti lietuvių ir islandų kompozitorių muziką?

Islandijoje yra daug naujos vargonų muzikos, kuri labai įvairi – tiek progresyvi, tiek tradicinė. Kad ir kur būčiau, visada stengiuosi atlikti islandišką muziką, tačiau groju ir muziką tų šalių, kuriose koncertuoju.

Man pasisekė, kad asmeniškai pažįstu daugumą islandų kompozitorių, kuriančių muziką vargonams. Deja, per mažai esu susipažinęs su lietuvių kompozitorių kūryba, išskyrus Juozo Naujalio „Maldą“. Nuostabus romantiškas vargonų kūrinys, kurį grojau ir namuose, ir grosiu pamaldose bei koncertuose.

Papasakokite apie save, savo šeimą

Gimiau ir augau Hafnarfjörður miestelyje netoli Reikjaviko. Esu kilęs iš muzikalios šeimos, todėl groti fortepijonu pradėjau dar jaunas ir paauglystėje man neblogai sekėsi. Po to keletą metų buvo pertrauka. Kai atsirado CD grotuvai, mano šeima vieną nusipirko, o aš nusipirkau rusų pianisto Vladimiro Aškenazio grojamų Šopeno etiudų kompaktinį diską. Šis atlikėjas pabėgo į Islandiją ir, kiek žinau, vis dar yra Islandijos pilietis. Jis padarė didelę įtaką Islandijos muzikiniam gyvenimui. Mane jo atliekama muzika taip sužavėjo, kad nusprendžiau tapti pianistu. Bet tada pradėjau dainuoti pagrindinės gimtojo miesto bažnyčios chore, o ten vargonininkas supažindino mane su vargonais ir aš susidomėjau vargonų ir bažnytine muzika. Studijavau protestantiškos bažnytinės muzikos katedroje Roberto Schumanno universitete Diuseldorfe, kur 1998 m. išlaikiau A lygio kantoriaus egzaminą.-

Esu dirbęs daugelyje Islandijos bažnyčių, iki praėjusių metų buvau Reikjaviko katedros vargonininkas. Dabar dirbu vargonininku savo gimtojo miesto Hafnarfjörður bažnyčioje.

Islandijoje gyvena apie 380 000 žmonių, tai nėra didelis gyventojų skaičius, palyginti su kitomis šalimis. Čia egzistuoja visokiausi ryšiai, ir dažnai tenka atsidurti vietose ar susitikti su žmonėmis, lyg tai būtų koks iš anksto nulemtas likimas. Dabar dirbu vietoje, kur prasidėjo mano gyvenimo kelionė, o mano žmona yra kilusi iš Islandijos dalies, iš kurios yra kilusi mano šeima ir kur užaugo mano tėvas.

Mano žmona dirba mitybos specialiste Islandijos universitete. Ji stengiasi, kad tai, ką valgau, būtų sveika ir naudinga, bet kartais pavyksta praslysti pro tą filtrą.

Turime 3 vyrukus, kuriuos vadiname Opus 1, Opus 2 ir Opus 3 („opus“ lotyniškai – kūrinys, darbas. Red. past.). Nemanau, kad būtume planavę gimtadienius, nes aš nesu pats organizuočiausias žmogus, bet mano su sūnumi gimtadienis tą pačią dieną, o žmonos – su kitu sūnumi.

Papasakokite apie darbą bažnyčioje, ką veikia kantorius Islandijoje?

Vargonininkų pareigos Islandijoje daugelį metų užimdavo ne visą darbo dieną ar net būdavo neapmokamos. Tačiau didėjant parengtų vargonininkų skaičiui ir augant Islandijos evangelikų bažnyčios finansinei bazei, dabar daugumoje didesnių miestų bažnyčių dirba etatiniai vargonininkai, o kai kuriose bažnyčiose yra ir daugiau muzikantų. Pagrindinė muzikinė veikla bažnyčioje yra chorinė: bažnytiniai chorai, vaikų chorai, jaunimo chorai, gospel chorai, pop chorai ir senjorų chorai. Pamaldose Islandijoje visada dalyvauja vargonininkas ir choras.

Kartą per savaitę groju vakarines pamaldas – Andachtą. Kartą per mėnesį vyksta 30 minučių vargonų rečitalis. Pamaldose paprastai dalyvauja apie 100 žmonių, po jų dažnai vaišinamasi kava ir pyragais, vyksta istorinės ar kitokios paskaitos.

Bažnyčioje, kurioje aš dirbu yra 4 chorai. Vaikų choras, jaunimo choras ir aukštesniosios mokyklos choras turi savo dirigentus. Taip pat yra 16 žmonių profesionalus choras, kuriam vadovauju aš ir kuris laikomas vienu geriausių Islandijoje.

 Kalbino L. Matuzaitė-Kairienė