Infoturas parodė, ką turistams žada mūsų kraštas

Ankstyvas penktadienio rytas. Pilki debesys užkloję dangų, laikas nuo laiko vis iškrenta lietumi gresianti dulksna. Ar neprapliups lietus ir nesugadins planų Jurbarko turizmo ir verslo informacijos centro vadovei Erikai Stanaitienei, kuri rajono gidus, turizmo paslaugas teikiančių sodybų šeimininkus prieš naująjį sezoną  pakvietė į apžvalgos kelionę po vietas, ūkius, sodybas, tik šiemet pradedančias veiklą arba siūlančias naujas programas. Tokio pobūdžio apžvalgas E. Stanaitienė rengia jau ne pirmi metai, ir neabejotinai jos duoda naudos – pažinčiai, akiračiui, naujoms idėjoms, pasiūlymams, galų gale, šiltam bendravimui.

Aktinidijų karalystė prosenelio sodyboje

Lengvai rieda Erikos automobilis panemuniais Seredžiaus link. Tai tolimiausias taškas, kurį balandžio 12-ąją planuota aplankyti. Vaizdai čia niekada neatsibosta, juos keičia niekada nepailstanti menininkė gamta, žalsvose sprogstančių medžių akvarelėse pakabinusi šilkinius žydinčių slyvų debesėlius. Tai kita kelio pusė žvelgiant nuo Nemuno. Vietiniams labai įprasta, bet ir jie nepaliauja stebėtis, vis naujai atrasdami savo krašto grožį. Dar įspūdingesnė ji atvykstančiam turistui, kuris, neišlipęs ant įkalnėse įsikūrusių miestelių šlaitų, niekada nesužinos, kokių stebuklų gali pamatyti, kokių nuostabių žmonių sutikti. O Jurbarko rajono panemunės jomis nusagstytos lyg perlais karoliai.

Pravažiavusios Seredžių, kylame aukštyn, link sengirėse pasislėpusio Vitkūnų kaimo, kur kadaise Egidijaus Marmako prosenelių gyventa. Čia, šalia Dubysos, juosiančios jo sodybos šlaitus, Egidijus su žmona Simona ir trimis vaikučiais karaliauja aktinidijų – „minikivi“ – ūkyje. Gaila, kad nuostabaus grožio kampelis su maža trobele, kur puikiai telpa visa jauna ir idėjomis gyvenanti penkių asmenų šeima, tądien buvo prislėgtas pilkų debesų kepurės. Bent pro plyšį švystelėtų saulė, išsyk sumirguliuotų žalių spalvų ir atspalvių žolės ir miško kilimai, visai dar jaunučių aktinidijų nėrinys tarp seno sodo obelų. Egidijus pasakoja, kad 2009 m. žmonai Simonai baigus mokslus Kaune, nutarė grįžti į tuščius prosenelio namus ir imtis savo verslo. Tokio, iš kurio būtų galima išgyventi visai šeimai. Minčių, sako jis, buvo įvairių – ir kaimo turizmu užsiimti, ir žvyro karjerą daryti, nes gruntas čia labai žvyruotas, bet netiko nei viena, nei kita. Suprato, kad kaimo turizmas jiems patiems čia užvers duris, nebus kada gamta pasidžiaugti, o karjeras nepatogus logistikai.  Augalininkystei ūkis per mažas, 3 ha žemės nepakanka grūdinėms kultūroms auginti. Reikėjo tokio verslo, kuris šeimos neatribotų nuo aktyvaus jaunų žmonių gyvenimo – užtektų laiko ne tik darbui, bet ir atostogoms, o verslas būtų be konkurencijos. Ir surado tokį. Pasak Egidijaus, iš oficialiai Lietuvoje deklaruotų 11,5 ha aktinidijų ūkių, jo ūkis užima 3 hektarus. Jame pasodinta 4000 aktinidijų, kurios laukiamo derliaus dar neduoda. Tik penktais metais nuo pasodinimo jo galima tikėtis. Bet šeima nepraranda vilties ir jau eksperimentuoja su tais mažaisiais „kiviukais“, kurie skaičiuoja daugiau kaip 15 metų – tokio amžiaus aktinidijų vijokliai raitosi ant pavėsinės šalia namų. Nuo jų, sako Egidijus, viskas ir prasidėjo. Išradingoji Simona svečius jau pavaišino ir aktinidijų tyre, su ja iškeptais pyragais, liofilizuotais aktinidijų vaisiais šokolade, meduje. Pasirodo, kad aktinidijos tinkamos ir alui, ir trauktinėms gaminti. Jaunosios poros patirtimi ir žiniomis ypač įdomu buvo pasidalinti šalia Jurbarko kaimo sodybą „Jurodis“ turinčiai Kristinai Vančienei, kuri sakėsi vos iš kelių aktinidijų augalų priskinanti didelį derlių, jeigu tik jos nenušąla.

Simona atviravo, jog ateityje, kai ims skinti kur kas gausesnį derlių, žada rengti ir degustacijas, kurios turistams būtų tikra egzotika. Užteko ir tų kelių gabalėlių šokolado ar vieno kito šaukštelio aktinidijų uogienės, kad paskleistų aktinidijų „virusą“ ir užkrėstų juo svečius – be įsigytos sodinukų porelės išvažiavo retas.

Namus rado prie Nemuno, bet ne dzūkiškojo

Jaunos šeimos azartas ir tikėjimas tuo, ką daro, atrodo, išsklaidė visus drumzlino ryto debesis. Dangus šviesėjo, diena pilnėjo. Editos ir Šarūno Duobų sodyboje „Miško gryčia“, prie kurios vis dar stūkso akmuo su Bilvinų, buvusių šeimininkų, sodybos užrašu, tapo visai šilta – kaimiškos sodybos krosnyje kunkuliavo dzūkiški „švilpikai“, bandos, dešrelės su troškintais kopūstais, naminis pyragas su kakava ir cinamonu, ir dar šis tas širdžiai atgaivinti. Taip seniau stiprinosi lietuviai – kopūsto lapo pavalgęs kirviu nepamosikuosi... Šypsenos ir smagaus juoko nepritrūkstančios vaišingos dzūkaitės Editos ir santūraus zanavyko Šarūno duetas taip pat ne iš kelmo spirtas. Bendrą gyvenimą pradėjusi Dzūkijos panemuniuose, netoli Namajūnų, šeima nusprendė, kad užteks dirbti svetimiems, reikia pradėti savo verslą. Tikėjosi sodybėlę rasti kur nors Dzūkijoje, netoli Nemuno.  Svajonė beveik išsipildė irgi prie Nemuno, tik „žemyn upe“. Kai atvažiavo ir pamatė parduodamą Bilvinų sodybą su visais baldais, paveikslais, inventoriumi ir net A. Bilvino vestuvinių fotografijų kolekcija, net nedvejojo. Pernai per Jonines sodybą įsigijom, pasakojo Edita, o, susimūriję krosnį, spalį jau pradėjo veiklą – svečių šventes su dzūkiškais patiekalais, edukacijas. Net televizija jau spėjo apsilankyti ir visai Lietuvai parodyti, kad „kaime gyventi gera“! Traukdama iš krosnies kvapnius britvonus, energija trykštanti moteris pasakojo šventėms pagal užsakymus priimanti iki 70 žmonių. Mažais kiekiais gaminti, juokavo ji, jau nebemokanti. Viską padaro pati. Kepa ne tik pyragus, ne tik duoną, bet ir batono neperkanti. Užsakymų praktiškai jau visai vasarai turi. Bet vien tuo neapsiribos – pravažiuojantys galėtų ir kava, arbata ar ledais vasarą atsigaivinti.

Kol svečiai šveitė Editos pietus, kalbos prie stalo netrūko – ir apie žalčius, ir apie menus, net apie 1918-ųjų Nepriklausomybės aktą ar uzboną, kuriuos Edita atsivežė iš savo tėviškės, gavusi dovanų nuo klientų.

Veliuona – Nemuno krantų perlas

Pasistiprinus kelionė tęsėsi į Veliuoną ir jos apylinkes, nužymėtas Jokūbo kelio ženklais. Čia mus pasitikęs Veliuonos muziejaus muziejininkas Gediminas Klangauskas pirmiausia palydėjo prie 2023 metais atidengto Lietuvos laisvės armijos įkūrėjo ir vado generolo Kazio Veverskio ir jo brolių partizanų paminklo netoli tėviškės Kalvių kaime. O paskui traukėme tiesiai į pačią Veliuoną, į vakarinę jos dalį. Muziejininkas pasakojo, kad turistams labiausiai žinoma rytinė Veliuonos dalis – pėsčiųjų takas eina tarp Gedimino kapo, Ramybės ir Bažnyčios piliakalnių, užsukdamas į bažnyčią, link Vytauto paminklo, Veliuonos dvaro. Nusprendus įprasminti vakarinės Veliuonos maršrutą, prireikė dviračių – ilga ir siaura Vytauto Didžiojo gatvė pritaikyta būtent jiems. Todėl seniūnija įsigijo dviračių ir vežimaičių prie jų vaikams vežioti. Čia laukia malonūs netikėtumai – pagal bažnyčioje esančias keturių evangelistų skulptūras padaryti koplytstulpiai, žydų kapinės su gilia istorija ir dar gilesnė Melno taikos, pasirašytos netoli Veliuonos 1422 metais, praeitis. Bajerburgo pilis, kurią pastatė Vokiečių ordinas, buvo vieta, kur susitikdavę keturių Europos valstybių vadovai. Ant aukšto kalno, nuo kurio atsiveria visas Nemuno grožis, pasitinka laiminančio Kristaus skulptūra, šalia įrengti žiūronai, per kuriuos, žvelgiant Nemuno link galima pamatyti piliavietės ženklus, ant kurių boluoja šachmatų lenta. Anot G. Klangausko, kai 1964 metais čia vyko kasinėjimai, susiję su Kauno hidroelektrinės statyba, buvo rastas šachmatų figūrėlės fragmentas. Manoma, kad ji išlikusi nuo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laikų, ir būtent čia galėjo būti sužaista pirmoji šachmatų partija. Tikimasi, kad iki tos vietos pavyks įrengti privažiavimą.

Labai įdomios garsiomis pavardėmis paženklintos Veliuonos kapinės, pirmą kartą paminėtos Žemaičių vyskupo J. Giedraičio 1839 m. Veliuonos bažnyčios vizitacijos akte. Įspūdinga balta lyg gulbė Zaleskių koplyčia, ypač gražiai išryškėjanti apšvieta nakties fone. Tai Veliuonos dvarininkų šeimos kapas. Visai šalia – Gerulaičių šeimos laidojimo rūsys.

Veliuona – tai tikras Nemuno kranto šlaite pasislėpęs brangakmenis, kuriam žingeidūs ir istorija besidomintys turistai galėtų skirti visą dieną lėtam ir turiningam poilsiui, juolab kad ir „Miško gryčia“ su Editos „švilpikais“ ne taip ir toli.

Mokys pasigaminti sielius

Paskutinė kelionės stotelė – visai šalia Jurbarko, „Camp Genys“ sodyboje, pas Birutę ir Vidmantą Genius. Ši sodyba jau žinoma turistams. Vasarą čia apsistoja daug turistaujančių užsieniečių, jiems paruošti nakvynės nameliai, galima ir patiems pasistatyti palapines, yra įrengti dušai, tualetai. Tačiau šiais metais Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijoje baigusi istorikės darbą, gidė Birutė Genienė nutarė svečiais užsiimti rimtai – pasiūlyti ne tik istorijos įžvalgas apie laivininkystę ir sielininkystę Nemune, bet ir edukacijas kaip patiems pasigaminti sielius, kad paskui galėtų jais pasiplaukioti šalia esančioje didelėje kūdroje. Pateikusi daug įdomios medžiagos apie vytines, baidokus, sielius, apie garlaivius ir kitus laivus, kurie plaukiodavo Nemunu, Birutės šeima – sutuoktinis Vidmantas ir sūnus Vytenis, pamaitinę gardžiais barštukais, pakvietė sielį pasigaminti patiems. Kaip reiktų teisingai juos rišti, pasakojo į sodybą atskubėjęs tikras laivybos žinovas, aktyvus Lietuvos tradicinių ir istorinių laivų asociacijos narys, Skirsnemunės seniūnas Aidas Mozūraitis. Jis priminė, kad Jurbarkas buvo paskutinė vieta, kur rišo sielius. Paskutinis sielis iš Jurbarko išplaukė 1988 metais. Sodybos šeimininkams jis patarė nepamiršti turistams pasiūlyti aplankyti mažųjų laivelių prieplauką, kur stovės Nacionalinės ekspedicijos kelionėse plaukusi sielininkų valtis, atkurta pagal XIX a. grafo Konstantino Tiškevičiaus graviūras.

 „Kai nebegalėsiu išeiti į pasaulį, pasaulis ateis pas mane“

Reportažą iš infoturo po Jurbarko krašto lankytinas vietas norėtųsi pabaigti Lietuvos kaimo turizmo asociacijos tarybos narės, Jurbarko kaimo turizmo sodybos „Jurodis“ savininkės Kristinos Vančienės pavyzdžiu. 1962 metais į Jurbarką iš Žemaitijos atėjusi į marčias, ponia Kristina ketvirtį amžiaus atidavė darbui gimnazijoje, dešimtmetį – savivaldybės administracijai. Pamačiusi Jurbarko perspektyvą turizmo srityje, pasižvalgiusi po Europą, 2000 m. ji nusipirko apleistą sodybą ir pasinėrė į turizmą. „Norėjau visiems įrodyti, kad nusipirkusi už skolintus pinigus sukiužusį laužą, iš jo galėsiu gyventi. Iš mano svajonių juokėsi, bet sakiau, kad kai aš nebegalėsiu išeiti į pasaulį, pasaulis ateis pas mane“. Taip ir įvyko. Svajonei įgyvendinti užteko trejų metų – kol sodybą pritaikė turizmui. Ji pasidžiaugė turėjusi ypač turiningą vasarą pernai – bendradarbiaudama su Klaipėdos firma „Baltic Bike Travel“, užsiimančia dviračių kelionėmis po Baltijos šalis, ji piknikus rengė svečiams iš viso pasaulio – pietryčių Azijos šalių, Australijos, Kanados, Europos. Moteris turi tiek energijos, kad užtenka jos ir daugybei kitų veiklų, bet joms jau reiktų kitų straipsnių. Taigi jei išsipildė Kristinos svajonės, kodėl jos negali išsipildyti ir visiems kitiems, kurie jomis tiki?

O Jurbarkas turizmui tikrai labai dėkinga vieta. Pasak Erikos Stanaitienės, praktiškai kas 10 kilometrų šiame krašte galima surasti įdomių žmonių, teikiančių įvairiausias paslaugas turistams.