Į jurbarkiečių pamėgtą Sakartvelą keliauti pakvietė ... nuotrauka

Jurbarko vardą galima rasti netikėčiausiose pasaulio kampeliuose. Nieko nuostabaus, nes jurbarkiškiams patinka keliauti. Šiai istorijai pradžią davė nuotrauka, kurią mūsų redakcijai atsiuntė sutuoktiniai Gabija ir Dominykas. Jiedu su kompanija į Sakartvelą, Svanetijos regioną, išsiruošė užkariauti viršukalnių – leidosi į 12-os dienų alpinistinio tipo kalnų žygį. Vieną savo kelionės dieną jie Mestijos miestelyje, ant populiarios kavinės „Laila“ sienų, tarp kitų turistų paliktų įrašų pastebėjo juos sudominusį lietuvių kalba parašytą įrašą. Iš šio supratę, kad jie – toli gražu ne pirmi jurbarkiškiai lankęsi šioje vietoje. Tas užrašas ant sienos, kurį jie įamžino nufotografuodami, yra toks: „Kur Nemunas teka, Mituva banguoja, ten Jurbarkas“ ir apačioje pasirašę Ada, Audra, Antanas, Rimantė, Aidas ir Levan. „Tarp daugybės užrašų kavinėje iš karto pamačiau Jurbarko pavadinimą“, – prisimena Gabija. Jų kompanija į šią kavinę buvo užsukusi šventinės vakarienės – ji buvo labiausiai rekomenduota Mestijos kavinėje „Laila“, kuri yra tikrai populiari tarp turistų.

Kavinėje, pavadintoje pagal gretimo kalno viršukalnės pavadinimą, visada sausakimša, staliuką čia reikia iš anksto rezervuoti. Jurbarkiškiams į akis „Laila“ kavinėje krito dar vienas akcentas. Restorane, kaip ir pačiame Sakartverle,  jaučiamas didelis palaikymas Ukrainai. Pačioje kavinėje daug Ukrainos palaikymo atributikos,  lauke plevėsuoja Ukrainos ir Europos Sąjungos vėliavos.

Vietinių požiūris į Rusijos karą Ukrainoje ir pačią Rusiją čia taip pat yra aiškus. Iškalbingi barmenų marškinėliai su Sakartvelo valstybės kontūrais, kur pažymėta ir užrašyta, kad apie 20 proc. jų teritorijos yra okupavusi Rusija. Gabija atkreipia dėmesį, kad Rusijos pavadinimas ant marškinėlių užrašytas mažąja raide. Tai irgi iškalbinga detalė.

Gabija pasakoja, kad jų, lietuvaičių, kompanija, į Sakartvelą taip pat vežėsi Ukrainos vėliavą, nežinodami, kaip reaguos aplinkiniai. Mat, Svanetijos regionas yra labai netoli Rusijos sienos bei tarp okupuotų Abchazijos ir pietų Osetijos teritorijų. „Kalnuose ėjome 2 km nuo pasienio atstumu.  Tačiau visoje šalyje plevėsuoja labai daug Ukrainos vėliavų, užrašų, palaikančių ukrainiečius“, – pasakoja Gabija.

 Alpinistų planus sujaukė lietus

Lietuvaičiai į Kaukazo kalnus atkeliavo užkariauti aukščiausių viršukalnių. Gabija ir Dominykas minėtą nuotrauką atsiuntė ir įspūdžiais apie Sakartvelą pasidalino dar būdami žygyje. Jų dabartinė kelionė buvo suplanuota kaip 12 dienų  alpinistinio tipo kalnų žygis, kuriame turėjo pereiti keturias kalnų perėjas ir įlipti į Tetnuldžio viršūnę. Deja, planus sujaukė nepalankios oro sąlygos – visas dienas kalnuose lijo 80 proc. laiko. Septintą kalnų žygio dieną kiaurai peršlapę keliautojai suprato, kad toliau tęsti žygį į kalnus tampa pernelyg pavojinga. Išseko ir jėgos, ir moralinis pasiryžimas. Be to, buvo paprasčiausiai nesaugu – nuo pirmos dienos nebuvo jokios galimybes susiekti, jokios pagalbos galimybės, nes taip kalnuose jau yra, paaiškina Gabija. Tad 7 dieną, nusileidę 1300 vertikalių metrų žemyn, per 15 valandų atsidūrė apačioje, o sekančią dieną patraukė šventinės vakarienės į jau minėtą „Laila“ kavinę Mestijos miestelyje.

Pasidomėjome, koks yra kartvelų, arba gruzinų, požiūrius į lietuvius. „Pozityvus. Visi, sužinoję, kad mes iš Lietuvos, su mumis elgiasi labai draugiškai, šypsosi“, – pasakoja Gabija, pridurdama, kad gal taip yra todėl, nes bendravo tik su paslaugas teikiančiais žmonėmis, kurie paprastai yra draugiški su visų šalių turistais. „Kažkokių papildomų aplodismentų dėl lietuviškos tautybės negavome“, – galiausiai sako ji.

 Suradome įrašo autorius

Savo pasakojimo dar nebaigiame. Mums pavyko surasti bei pakalbinti minėtą užrašą „Laila“ kavinėje užrašiusios kompanijos narę, jurbarkietę Audronę Stoškienę. Paprašėme prisiminti šio užrašo ir pačios kelionės istoriją. Paaiškėjo, kad jurbarkiškių kompanija šiame restorane lankėsi gana neseniai, prieš keletą mėnesių. Audronė pasakoja, kad šiais metais gegužės mėnesį su draugų kompanija keliavo po Sakartvelą, kur ypač didelį įspūdį paliko kalnuotoji šalies dalis Svanetija. Kelias dienas gyveno minėtame turistiniame Mestijos miestelyje, keliavo po kalnus ir pėsčiomis, ir automobiliu, o vakarais užsukdavo į vietines kavines paskanauti nacionalinių patiekalų. Kavinė „Laila“ patraukė dėmesį įspūdingu vidaus interjeru – čia kiekvienas ant sienos galėjo palikti įrašą, palinkėjimą. „Beje, šioje kavinėje galima gyvai paklausyti nacionalinės muzikos, dainų, pamatyti šokių. Deja, mums nepavyko, tačiau liko svajonė tai pamatyti, todėl viliuosi kada nors grįšime....“, – pasakoja Audronė.

Idėja ant sienos parašyti ką nors apie Jurbarką gimė spontaniškai. „Galbūt kada nors tautietis perskaitys... O koks įrašas apie Jurbarką be Nemuno ir Mituvos? Taip ir surimavome. Nesitikėjome, kad mūsų įrašą perskaitys lietuviai vos po kelių mėnesių, ir jis tiesiog pasivys mus, primindamas daug nuostabių akimirkų iš kelionės po Sakartvelą. Iš tiesų, koks mažas pasaulis, todėl draugaukime, keliaukime, tik nekariaukime...“, – linkėjo Audronė.