Gimtadienio dovana – 12 km žygis

Tas pats žygis – skirtingos emocijos. 12 kilometrų pėsčiomis Jurbarko miesto apylinkėmis pliaupiant lietui. Vieniems tai žygdarbis, kitiems – lengvas pasivaikščiojimas. Toks buvo kalėdinis nykštukų karavanas, kuris vyko gruodžio 20 dieną. 

Geriau už įdomią knygą gali būti tik žygis. Jei nežinote, ką dovanoti Kalėdų ar gimtadienio proga – dovanokite žygį. Pėsčiomis paklaidžioti po gimtąsias apylinkes ir taip sukarti keliolika kilometrų. Ir kuo prastesniu oru, tuo įdomiau. Įspūdžių užteks ne vieneriems metams. Šių eilučių autorė tai išbandė – savo gimtadienį, gruodžio 20 dieną, sutiko žygyje, kurį jurbarkiečiams ir miesto svečiams dovanojo pėsčiųjų žygių asociacija, taip pat prisidėjo  Jurbarko verslo ir turizmo centras. Šeštadienio rytą organizatoriai pakvietė į tradicinį kalėdinį nykštukų karavaną – įveikti 12 kilometrų – nuo Dvaro parko palei Mituvą, pro uostą, palei Nemuną pro Bišpiliukus, tuomet pamiškėm Kalnėnų, Barkūnų gatvėmis atgal link Dvaro parko. Tai maršrutas, kurį išbandė ir vasarą vykusio žygeivių festivalio dalyviai.

Susirinkusiųjų gretos buvo retos – ne daugiau kaip 50 asmenų. Dauguma – jaunučiai šauliai, atvykę iš Tauragės, Pagramančio, Pajūrio kaimo. Jurbarkiečių mažai. „Kaltas prastas oras. Atėjo tik tie, kuriems nebaisus joks oras“, – sakė vienas iš pėsčiųjų žygių asociacijos kūrėjų Vidmantas Genys.

Ir iš tikrųjų nėra blogo oro, tik bloga apranga. Tuo pats įsitikini – eidamas į tokį žygį turi būti pasiruošęs – apsivilkti neperšlampančią striukę, kelnes, apsiauti tinkamus batus. Žygis vadinosi kalėdiniu, tačiau jei ne raudonos nykštukų kepuraitės, užsimiršęs galėjai pamanyti, kad žygiuoji rudenį.

Toks žygis negali būti nuobodus. Pirmiausia dėl permainingo oro. Lūkuriuojant starto prie TVIC pastato, lietutis nedrąsiai pakrapnojo, vėjas sklaidė debesis, leisdamas bent trumpam išlįsti saulutei. Tačiau kuo labiau artėjome link Nemuno, tuo labiau pylė lietus. „Jurbarke geras oras. Kai jį palikome, pradėjo lyti“, – juokavo vienas iš žygeivių. Iš tikro, pasukus link Jurbarko – lietus aprimo, nebepylė taip smarkiai.

Saulė, lietus, vėjas, lietus. Dar lietus, trumpam saulė. Tas lietus nebaisus – nesvarbu, kad plaukai šlapi,  nosimi varva vanduo, kelnės šlapios (pats kaltas, kad nedėvi tinkamų drabužių), bet visai nešalta, lietutis gaivina, nekaršta ir kaip džiaugiesi savimi, kad visiškai neišlepai – apmaudu ne dėl lietaus, bet dėl to, kad tenka kitus vytis – tada įsivaizduoji, kad kažkas tave puola ir tau reikia kuo skubiau į tą vietą nueiti. Nenusakomas jausmas – žygiuoji palei Nemuną pliaupiant lietui ir pučiant vėjui, o įsukus į miškingą vietovę – koks džiaugsmas –  pro ašarojančias medžių šakas suspindi saulė. Dailininko teptuko vertas vaizdas. Arba nukeliavus daugiau nei pusę kelio, tave pasitinka laužas, karšta arbata ir bulvių košė.

Žygiai nenuobodūs. Kad ir kokiu tikslu į juos patrauktum. Gali žingsniuoti vienas. Gali su draugais ar pažįstamais. Jei nori – gali ir užkalbinti. Šiame žygyje kartu eina mamos su vaikais, vaikinas su šunimi, pažįstamų pora, draugai. Tik va sutuoktiniai dažniausiai traukia atskirai. Smagu tyliai žingsniuoti atitrūkus nuo kitų ir girdėti tik savo žingsnius. Bet kada nusibosta tyli vienatvė, prisivyti priekyje traukiančius ir įsiklausyti, ką kalba priekyje žingsniuojantys ar už nugaros. Tų pokalbių – kokių tik nori. Už nugaros žingsniuojantys du vaikinukai dalijasi savo patirtimi apie bebrus – mat pamatė bebrų apgraužtus medžius. Priekyje pažįstamų pora aptarinėja bendrus pažįstamus, mamas, keliones. Ir gali klausytis. Legaliai, taip sakant. Ir taip – 2,5 valandos. Tiek, kiek trunka šis žygis.

Jei nusibosta prieky ir už nugaros sklindančios kalbos bei juokeliai, gali sulėtinti žingsnį ir prisikabinti prie kitos grupelės. Arba paspartinti žingsnį ir veržtis pirmyn.  Tik žiūrėti po kojomis, kad nepaslystum – šlapia žemė, slidūs rudeniniai lapai. Jei nori išsilaikyti priekyje, didžiausia bėda atrodo, kuomet atsiriša batų raištelis. Kol užsiriši, tave aplenkusius vėl tenka vytis. Taip jautiesi, jei žygis tau yra lenktynės.

Kas vienam atrodo žygdarbis, kitam tik lengvas pasivaikščiojimas. Su labradoro veislės šunimi Lėja žingsniavęs Edmundas patikino, kad jam šie 12 kilometrų – lengvas pasivaikščiojimas, mat Vilniuje, kur jis tarnauja kariuomenėje, tokie žygiai yra dažni ir sunkesni – pavyzdžiui, 25 kilometrus tenka pėdinti su 30 kg sveriančia kuprine ir ginkluote. Kaip po žygio jaustumėtės jūs – sužinoti paprasta. Išbandykite ir sužinosite.