Dovana – kelionė prie jūros

Kažkada viena iš televizijų transliavo laidą „Svetimo skausmo nebūna“. Ne visi ją žiūrėdavo, o tuo labiau nevisada įsigilindavo į rodomus reportažus. Ką gi, toks jau tas mūsų gyvenimas: kai kam stabtelėjęs, kai kam bėgantis tiesiog šuoliais. O ypatingai sveikiems, dirbantiems. Tad gal ne visada atrandama laiko pasižvalgyti aplinkui, pastebėti šalia esantį, pagalbos reikalingą žmogų. O gal tiesiog nenorima, naiviai tikintis, kad liga praeis pro šalį, nepaliesdama...Deja. Bėda, kaip sakoma, visada pasirodo nelauktai.

Kas galėjo pagalvoti, kad jauną, dar keturiasdešimties nesulaukusią, moterį užklups mūsų amžiaus rykštė – vėžys. Laimė, kad jos vyras legaliai dirba užsienyje, kur atlyginimai kelis kartus aukštesni už lietuviškus. Gydymui lėšų užtenka, šeimai išlaikyti taip pat. Tačiau liga po truputį progresuoja. Žinojau, kokia sunki situacija šioje šeimoje, bet išdrįsau paprašyti vyro skirti du procentus „Svajos“ neįgaliųjų klubui. Pasirodo, kad reikia pildyti begales prašymų, norint iš užsienio pervesti tuos pinigėlius. Daug nekalbėdamas, vyriškis nuėjo į kitą kambarį ir ištraukęs iš piniginės, padavė man kelias šimtines. Nenorėjau imti, bet jis mane įtikino. Jo nuomone, ką reiškia tikra liga, jis suprato tik susirgus žmonai. Pasak jo, kai išvyksta keliems mėnesiams į užsienį, dirba ten būdamas kur kas ramesnis, nes žino, kad jo antroji pusė nepalikta viena, kad ją supa pulkelis likimo draugų, kurie visada išties pagalbos ranką. Ir ne taip jau svarbu, kaip. Juk kartais geras, nuoširdus bendravimas gydo geriau, nei vaistai.
Ilgokai svarstėme, kaip geriau panaudoti tokią puikią dovaną. Pasinaudojome dosnaus rėmėjo patarimu ir surengėme išvyką prie jūros. Joje, be abejo, buvo ir minėta moteris.
Išvaikščioję Basanavičiaus gatvę Palangoje, svajiečiai pasuko link Monciškių. Ne vienas išbandė ir jūros vandenį. Pasigėrėję jūra, pas Juozapą neįgalieji išgėrė kavos, kažką užkando ir linksmi patraukė gimtojo Jurbarko link. Labai norėjau, kad būtų paviešinta geradario pavardė, bet jis kategoriškai nesutiko. Sakė darąs tai ne dėl reklamos, o iš visos širdies. Jis vis kartojo, kad tik ligai užklupus jo žmoną, suprato, kaip reikia aplinkinių palaikymo. O tą puikiai daro svajiečiai, priėmę moterį į savo klubą.
Kaip būtų gera, kad šalia mūsų, neįgaliųjų, būtų daugiau tokių gerų žmonių – suprantančių, atjaučiančių. Ačiū tau, mielas žmogau, už dosnią širdį.