Crailsheime šiltai sutikti muzikantai iš Jurbarko

Rugsėjo pabaigoje Jurbarko Antano Sodeikos meno mokyklos mokytojai, pučiamųjų instrumentų orkestras „Šventė“, smuikininkai, kanklių ansamblis ir skudutininkai viešėjo Vokietijos mieste Krailsheime. Tai jau antra  mokyklos kolektyvų išvyka į šį miestą. Draugystė tarp dviejų miestų meno ir muzikos mokyklų užsimezgė prieš beveik ketverius metus. Per šį laiką tiek lietuviai, tiek vokiečiai spėjo vieni pas kitus apsilankyti, ne kartą kartu koncertavo, tad dabar vyko kaip pas gerus draugus. Vokiečių mokiniai ir mokytojai, vadovaujami direktorės Christinos Riedesel, labai šiltai sutiko atvykusius jurbarkiečius – 38 mokinius ir 8 pedagogus. Christina visus pasveikino lietuvių kalba, kurią jau kurį laiką stengiasi išmokti ir jai, pasak Jurbarko meno mokyklos direktorės Loretos Ševelienės, visai neblogai sekasi.

L. Ševelienė papasakojo ir apie išvykos Vokietijoje programą. Meno mokyklos autobusas iš mokyklos kiemo rugsėjo 23 dieną išriedėjo 6 valandą ryto. Per dieną keliavę, naktį jie apsistojo viešbutyje Lenkijoje netoli Vokietijos sienos.  Kitą dieną pasiekė kelionės tikslą Krailsheimą ir buvo apgyvendinti šeimose.

Kitą rytą visi apsilankė miesto rotušėje, o užlipę į jos bokštą, apžiūrėjo plačią miesto panoramą. Vėliau muzikos mokykloje juos  pasveikino miesto meras Rudolfas Michlas ir pavaišino miesto simboliu tapusiu riestainiu „Horafu“. Po mero sveikinimo visi kartu su vokiečių moksleiviais ir jų mokytojais išvyko į muzikos akademijai priklausančią Kapfenburgo pilį. Ten tris dienas vyko intensyvios prieškoncertinės repeticijos, o po jų vaikai galėjo džiaugtis įspūdinga tiek pačios pilies, tiek ir apylinkių aplinka, bendrauti su draugais vokiečiais, žaisti įvairius žaidimus.  Apie pilies, kurios vardas buvo paminėtas dar 1100 metais, istoriją papasakojo gidas. Po tris dienas vykusių bendrų moksleivių repeticijų visi grįžo į Krailsheimą, kur sekmadienio vakare vyko koncertas miesto Rotušėje. Beveik visus kūrinius  kartu atliko abiejų šalių muzikantai, o koncerto šūkis „Draugystė – Freundschaft“ prasidėjo jungtiniu kūriniu „Ko liūdi, berželi“ ir „Gegutė ir asilas“. Jį pradėjo abi mokyklų direktorės – Loreta Ševelienė ir Christina Riedesel, vėliau prisijungė ir visi kiti. Pilnutėlę Rotušės salę sužavėjo bendrai lietuvių ir vokiečių muzikantų atliekami kūriniai. Kaip pasakojo L. Ševelienė, jau tapo tradicija, kad koncerto metu visus išjudina lietuviška polka – taip buvo ir kai vokiečių muzikantai praėjusį pavasarį koncertavo Jurbarke, taip vyko ir dabar Krailsheime – polka sukėlė linksmą šurmulį ir sulaukė prašymo pakartoti. Kai orkestras atliko kūrinį „Der kleine Nick“, jo autorius Josefas Jiskra, klausęsis koncerto, apkabino puikiai solo atlikusį Povilą Samuilį bei spaudė ranką orkestro vadovui Vincui Bakšiui. Koncertą vainikavo bendrai visų atliktas E. Elgaro kūrinys „Draugystė“. „Vokiečiai žiūrovai paprastai koncertus žiūri gana santūriai, tačiau po šio reagavo labai audringai – muzikantams plojo atsistoję“, – prisimena Loreta Ševelienė. 

Kitos dienos rytą jurbarkiečiai aplankė universitetinį miestą Viurcburgą. Jo istorines vietas  apžiūrėjo  važiuodami miesto traukinuku ir klausydamiesi gido pasakojimo.

Paskutinę viešnagės dieną koncertavo barono Wolfgango von Stetteno pilies senelių namuose. Jo dukra Franciska aprodė pačią pilį ir papasakojo įdomią, apie 900 metų siekiančią ir 33 kartas menančią, pilies istoriją. Tą pačią dieną, papietavę pilyje, jurbarkiečių delegacija nuvyko į istorinį miestą Rotenburgą. Šis nedidelis miestas,  savo istorija menantis viduramžius, visus sužavėjo išskirtiniu grožiu –fachverko stilaus namai, siauros jaukios gatvelės, daugybė bažnyčių ir istorinių vietų, visus metus veikianti kalėdinė parduotuvė – visa tai įsirėžė atmintin.

Atsisveikinimo vakaras Krailsheimo muzikos mokykloje sukvietė muzikantus ir visas vaikus ir mokytojus jurbarkiečius priglaudusias šeimas į didelį gražų būrį. Jurbarkiečiai už svetingumą ir gyvenimą šeimose įteikė joms atminimo dovanėles – Jurbarko meno mokyklos dailės skyriaus mokinių juvelyriškai ištapytus akmenėlius. „Mes prieš porą metų viešėdami ten palikome didelę pintinę dovanų su lietuviškomis gėrybėmis. Tą pačią pintinę su vokiškomis lauktuvėmis šį pavasarį mums atvežė crailsheimiečiai, prašydami rudenį grąžinti. Šį kartą į ją prikrovėme skaniųjų lietuviškų sausainių –grybukų. Juk ruduo – gėrybių metas. Dovanų nuvežėm ir jiems labai patikusias vokiškais ir lietuviškais tautiniais drabužiais aprengtas lėles, kurios pavasarį koncerto metu puošė Jurbarko kultūros centro salę“, –  apie tradicija tampančius dovanų ritualus pasakojo L. Ševelienė. Ji labiausiai džiaugėsi tuo, kad kelionėje vaikai ne tik patyrė neišdildomų įspūdžių, pamatė naujų vietų, sužinojo daug istorinių faktų apie atskiras Vokietijos vietas, bet ir susirado naujų draugų. Ši draugystė, pasak direktorės, tęsiasi iki šiol, vaikai susirašinėja su naujaisiais draugais ir jau dabar svajoja apie kitą išvyką į Crailsheimą.

Savo įspūdžiais iš kelionės sutiko pasidalinti ir keletas meno mokyklos mokinių.

Augustė Pocevičiūtė. Nors Crailsheime lankiausi tik antrą kartą, ši vieta man buvo labai artima. Vos tik patekome į  miestą, pažįstami pastatai atrodė dar įdomesni. Kai pasiekėme muzikos mokyklą, užplūdo gera nuotaika, nes visi žinojome, jog mes esame čia labai laukiami. Šeimos, kuri mus priglaudė, nariai atvažiavo mūsų sutikti ir parsivežti pas save namo. Artimiau pabendravus su šiais žmonėmis, radau bendrą kalbą ir supratau, kad patekau pas labai gerus ir nuoširdžius asmenis. Žinoma, pirmiausia akį patraukė didelis namas, pilnas įvairiausių daiktų ir dekoracijų – labai jaukus ir šiltas. Gyvūnų čia taip pat nestigo, beje, jie taip pat tapo gerais mūsų bičiuliais. Nesitikėjau, kad pirmasis įspūdis ir apie šeimą ir apie namus bus toks geras.

Dar didelį įspūdį paliko pilis, kurioje apsigyvenome keletą parų. Kadangi ten apsistojome ir su vokiečiais, buvo gera proga su jais artimiau susipažinti. Jie buvo labai nuoširdūs ir bendraujantys. Keista ir kartu džiugu, jog žmones, kuriuos pažinojau vos savaitę, galiu vadinti labai gerais draugais. Su jais bendrauti buvo išties smagu.

Taip pat keliavome po įvairius Vokietijos miestelius – jie įsimintini ir nuostabaus grožio, o kraštovaizdis, važiuojant link jų, dar įspūdingesnis. Miesteliuose labai gerai praleidome laiką su draugais ir mokytojais, daug ką pamatėme ir sužinojome – buvo tikrai smagu!

Aišku, kad važiavome ten ne vien pramogauti. Pagrindinis tikslas buvo pakoncertuoti kartu su naujaisiais draugais. Koncertai pavyko puikiai, buvo labai smagu muzikuoti visiems kartu. Trumpiau galima pasakyti, jog koncerte buvo daug juoko, dar daugiau nuostabios muzikos ir pilna salė žiūrovų – o ko gali daugiau reikėti geram koncertui? 

Apibendrinant visą šią kelionę – ji paliko begalę gerų įspūdžių ir prisiminimų, davė krūvą gerų draugų ir neapsakomai daug geros nuotaikos. Mielai dar ne vieną kartą ten sugrįžčiau, nes man asmeniškai –tai buvo vienas iš geriausių nuotykių per šiuos metus.

Aistė Mykolaitytė. Tai štai. Kelionė buvo tikrai labai smagi, įdomi ir pilna nuotykių! Net nežinau kaip viską susakyti. Tikriausiai didžiausią įspūdį paliko ta pilis. Joje buvo pasakiška! Pasakiška aplinka, pasakiškas kraštovaizdis, pasakiškas maistas ir apskritai visi žmonės. Visi labai mandagūs, draugiški, nors susišnekėjome ne per lengviausiai, vis tiek praleistas laikas buvo šaunus. Šeima taip pat labai draugiška, supratinga ir gera. Kitais metais būtinai važiuosiu dar kartą!

Monika Urbonavičiūtė. Smagiai praleidau laiką, labai „faina“ buvo, kai dainavom pilyje vakare kartu su vokiečiais.

Vaida Šlickytė. Gražu buvo visur... pilyje, visuose miesteliuose kur mes buvome... Didžiausią įspūdį paliko labai įdomus miestas Rotenburgas.

Julija Vaitiekūnaitė. Vokietijoje labai patiko. Artimiau susipažinau su jaunesniais orkestrantais, sužinojau įdomių dalykų apie Vokietijos kultūrą bei istoriją, taip pat šypseną veide paliko svetingi bei draugiški vokiečiai.

Matas Zobiela. Buvo labai smagu. Labiausiai patiko būti su draugais pilyje ir šiaip autobuse smagu buvo... Šeima, kurioje aš gyvenau, buvo labai draugiška.

Liepa Pažereckaitė. Tokios nuostabios kelionės niekada nepamiršiu. Kas patiko labiausiai? Viskas. Būti visą savaitę su draugais, linksmai leisti laiką, juoktis iki visiško užsimiršimo. O pati Vokietija tiesiog nuostabi. Šioje jos dalyje buvau pirmą kartą. Kalnai tiesiog užima kvapą, gamta nuostabi. Pilis, kurioje gyvenome, jos apylinkės paliko didžiulį įspūdį – pasakišką. Ir Rotenburgas, viduramžių laikus menantis miestelis, nepamirštamas su jo ypatingomis senovinėmis gatvelėmis, tradiciniais saldumynais „Sniego gniūžtė“, mūrinė miestą juosianti siena... Na, tiesiog viskas kaip atviruke. O ir pats Crailsheimas, nors Vokietijos mastu nedidelis, bet man pasirodė kaip Kaunas ar Klaipėda – viskas čia nauja, pastatai blizgantys, gatvės švarios, pilna naujausių automobilių. Tikrai jautėmės kaip Vakaruose, su Jurbarku lyginti būtų sunkoka. Labai patiko ir šeima, kurioje gyvenome. Draugiški ir labai šilti žmonės. Kiekvieną rytą kirtom iki soties „Nutella“ riešutų kremo pusryčiams, o kai pasakėm, kad Lietuvoje jis daug brangesnis, dar ir lauktuvių įdėjo. Pastebėjau, kad saldumynai pas mus gerokai brangesni nei ten, tad ir šeimai lauktuvių dauguma iš mūsų pirko šokoladus ir kitokius saldumynus. Mūsų lauktuvės vokiečiams irgi labai patiko, ypač juoda lietuviška duona. Sakė, kad tokios ten nėra. Man susidarė įspūdis, kad mes, lietuviai, esam drąsesni už juos. Turiu galvoje jaunimą – pirmi juos kalbindavome, klausdavome vardų. Bet paskui jau ir jie įsidrąsino. Susiradau ten puikių draugų – ir dabar su jais susirašinėju. Man didelį įspūdį paliko ir jų meno mokyklos direktorė Kristina (Christina Riedesel). Ji mane su Sima paimdavo iš vokiečių, pas kuriuos gyvenome, šeimos ir nuveždavo į Krailsheimą. Su mumis direktorė kalbėdavo lietuviškai!!! Ir navigacija jos automobilyje taip pat lietuvių kalba, nes nori kuo greičiau išmokti kalbėti. Labai linksma ir „faina“ ta direktorė.

Nekantriai laukiu, kol vėl galėsim ten sugrįžti ar jie pas mus apsilankys. Žodžiu, kelionė buvo nuostabi. Labai dėkinga mūsų mokytojams ir direktorei už ją. Ir už kantrybę autobuse, nes nuo nuolatinio mūsų juoko ir triukšmo jie turėjo pavargti...