Bebrų skaičių mažina ir vandens trūkumas, ir plėšrūnai

Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato teritorijoje reikšmingai sumažėjo bebrų. Jei anksčiau po rezervato įsteigimo vienu metu bebraviečių būta net aštuoniolikos, paskutiniu laikotarpiu jų skaičius sumenko trigubai. „Tai paneigia kartkartėmis anksčiau kilusius samprotavimus, kad nemedžiojami gyvūnai smarkiai gausės“, - informuoja rezervato specialistai interneto svetainėje.

Rezervato specialistai mano, kad reikšmingai prie to pridėjo vilkai ir galbūt lūšys. Pirmieji bebravietes tikrina nuolat, o žiemą jų pėdsakų voros dažnai stebimos vingiuojančios link bebrų trobelių pelkėse ir užtvankų paupyje. „Kartą iš paliktų ženklų sniege nustatėme, kad paežerėje bebrą sumedžiojo ir į saugesnę vietą nusinešė lūšis. Kiek bebrų baigia gyvenimą užpulti stambiųjų plėšrūnų, nenustatyta. Gali būti, kad tai svarbus veiksnys, ribojantis šių graužikų gausą“,- rašome rezervato svetainėje. Pasak specialistų, bebrams labai žalingi alinančiai sausi šiltieji metų sezonai, reikšmingai mažinantys tinkamų buveinių plotus. Paprastai landos į trobelę būna po vandeniu ir tokiu būdu apsaugo bebrus nuo užpuolimų bei sudaro sąlygas saugiai patekti ir palikti slėptuvę. Link maitinimosi vietų taip pat patikimiausia keliauti plaukiant. Visiškai saugus bebras jaučiasi tik vandenyje, o bet koks kritulių stygius netgi vandeningas pelkes paverčia menkai tinkamomis gyventi. Todėl trobelių šeimininkai kiek įmanydami bando išlaikyti saugią jų aplinką ir ima kasti griovį žiedu aplinkui. „Gali būti, kad dalis bebrų tuo metu žūva užpulti vilkų, nes artima trobelės aplinka, net landa į ją tampa lengvai prieinamos. Jei sausra tęsiasi ir vanduo toliau vis senka, negalėdami užtikrinti savo saugumo, bebrai galop iškeliauja kitur“, - rašoma rezervato puslapyje. Būta ne vienos bebravietės, kuri ištuštėjo ir apleista ilgainiui sunyko, kada pelkės, užėjus sausringesniam laikotarpiui, tapo nebetinkamos bebrams gyventi. „Kitur net praėjus daugiau nei dvidešimt metų, šie gyvūnai ten nesugrįžo. Nė ženklų, kad kadaise ten jų gyventa, nebeliko. Ir nieko nuostabaus, jei toms pelkėms iš naujo tapus vandeningomis, bebrus vėl ten sutiksime“, - rašoma viesvile.lt svetainėje.

Bebrų draugiją pamėgo vijūnai

Specialistai pastebi, kad nuo rezervato įkūrimo pradžios, kiek jiems tenka stebėti Viešvilės upelio slėnį, bebrai nuolat jį keičia. Poroje vietų užtvankų stabdomas vanduo verždamasis pro šalį praplovė dirvožemį ir davė pradžią naujai vagai. Kol kas upelis teka dviejomis vagomis, bet turbūt tik laiko klausimas, kada jų takoskyroje suplukdyti nešmenys vieną jų užtvenks ir ši palaipsniui taps dumblinga nepratakia senvage su plūdenų aklinai padengtu paviršiumi. Gyvybės tokiose senvagėse mažai, deguonies dėl sukritusių lapų bei kitų puvėsių gausos trūksta, o vos pajudinus dugną ima veržtis metano dujos. Bet paaiškėjo, kad net čia gyvena deguonies stygiui atsparios žuvys - vijūnai. Juos aptiko vandens vabalus tyrinėjęs entomologas, kuriuos išgriebė vabzdžiams gaudyti skirtu tinkliniu samteliu. Pirmąkart vijūnai sugauti ežere, iš kurio išteka Viešvilė. Nustatyta, kad vijūnai tenai gausūs. Turbūt šios žuvys taip pat gyvena aukštupio atkarpoje ir iš ten kažkada potvynio srovės atneštos į vidurupio senvages. „Ties bebrų užtvankomis aukštupyje sąlygos gyventi vijūnams puikiausios ir apie juos čia nieko nežinoma, nes nebuvo tyrinėta. O šiaip, ko gero, ten tas žuvis rastume, kadangi vijūnai mėgsta ramias, nesrovingas vietas, kokias sukuria tvenkiantys upelį bebrai“, - rašoma rezervato svetainėje.

Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato inf.