Baigiantis laivybos sezonui – pasiplaukiojimas istorine burvalte

Plaukti baidare ir burvalte – tarpusavyje nesulyginamos patirtys. Jei baidarėje sėdėdamas jautiesi padėties šeimininkas – kiek irkluoji, tiek plauki, tai burėmis varomoje valtyje turi visiškai pasitikėti kapitonu. Tik jis žino, kaip sukti vairą, kada ir kokias bures pakelti ir nuleisti, kuria upės puse plaukti pirmyn, o kuria atgal, kada apsisukti, kaip švartuotis. Galiausiai – kaip neatsitrenkti į laivakelį žyminčius plūdurus ar saugiai prasilenkti su motorinėmis valtimis ir kitais laivais, kurių sutinki ne vieną ir ne du. O keleivis tegali ramiai sėdėti ir netrukdyti. Ir žinoma, nežiopsoti, kad besisukanti burė už borto neišverstų. Tokios mintys kilo pirmą kartą išplaukus į Nemuną ties Jurbarku istorine sielininkų burine aštuonviete valtimi „Vytis“, kurią prižiūri ir rūpinasi senovinių istorinių laivų entuziastas, ilgametis tradicinių ir istorinių laivų asociacijos valdybos narys, Skirsnemunės seniūnas Aidas Mozūraitis. Būtent jis ir pakvietė šių eilučių autorę saulėtą spalio sekmadienio popietę paplaukioti istorine valtimi, kuri nuo praėjusių metų vasaros švartuojasi Jurbarko mažųjų laivelių prieplaukoje.

Spalio 6 dienos plaukimas burvaltei „Vytis“ buvo paskutinis šį sezoną, mat spalio 15 dieną uždaromas ir Jurbarko mažųjų laivelių uostas. Sielininkų valtis šaltąjį sezoną praleis ilsėdamasi -  bus remontuojama, tvarkoma ir ruošiama naujam sezonui – mediniam laivui reikia atnaujinti pušines lentas, dervuoti ir pan.

Atkreipsime dėmesį, kad senoviška sielininkų burinė valtis Jurbarke ilsisi po įspūdingų ekspedicijų, mat ją žinomas laivadirbys Simas Knapkis pastatė „Nacionalinės ekspedicijos“ kelionėms didžiosiomis upėmis. Prieš apsistodama ramiame Jurbarko uoste ji skrodė Neries, Nemuno, Kuršių marių ir net Dniepro bei Dauguvos vandenis. „Nacionalinės ekspedicijos“ keliautojams reikėjo didesnio ir patogesnio laivo, todėl buvo pastatyta vytinė, pavadinta Vytauto Didžiojo vardu. Pasirūpinti mažesne sielininkų burine valtimi patikėta A. Mozūraičiui, su kuria jis dabar ir Kuršių marių regatose, ir įvairiose Jurbarko krašto šventėse dalyvauja, ir vietinius plukdo.

Dvi valandos ant vandens

Pasiplaukiojimas burvalte tą sekmadienį truko maždaug dvi valandas: iš mažojo uosto su įjungtu varikliu prieš srovę pajudame pirmyn, o kiek už Jurbarko, apsisukame ir išjungtu varikliu bei iškeltomis burėmis, grįžtame atgal. Plaukiame penkiese – škiperis Aidas, jo padėjėjas sūnus Aistis, kuris padeda vairuoti valtį, iškelti ir nuleisti bures, prisišvartuoti, bei trys keleiviai. Kapitono rankose išmanusis telefonas su įjungta vandens kelių navigacine programėle „Vandens keliai wave“, kurioje daug įvairios informacijos – apie upės gylį, kokio stiprumo vėjas, kokiu greičiu plaukiame ir pan. Prieš vėją, įjungtu varikliu, tąkart plaukėme 7 km per valandą greičiu. Aidas šypsosi, kad esant tokiam vėjui jokių ekstremalių pojūčių ir didelių bangų nebus, reikėtų stipresnio – bent 10 metrų per sekundę, ką sužinojusi, labai nenusimenu.

Užtenka ir kitokių pojūčių. Laikas ant vandens teka visai kitu ritmu – sėdint burinėje valtyje nė nejauti, kaip jis greitai bėga. Lygiai taip pat nejauti, kaip greitai plauki – ypač pavėjui, išjungus variklį. Rodos, valtis stovi vietoje, vėliavos neplazda, tačiau vėjas pučia bures ir gena valtį pirmyn panašiu greičiu kaip su įjungtu varikliu prieš srovę, o vietomis ir dar greičiau. Plaukiant pasroviui galima ramiai pasikalbėti. Girdi tik vandens teliūskavimą ir girgždančias sijas. Jauti, kaip tie garsai lyg nukelia į vaikystę, į knygose perkaitytus nuotykius: žvelgdama į stiebo viršūnę, į plaikstomas bures, pagauni save, jog jautiesi, kaip Žiulio Verno romano „Kapitono Granto vaikai“ herojus.

Nuo žvejų iki paukščių pulkų

Iš vaikystės svajų į realybę sugrąžina Nemunas, kuris dabar nepaprastai gyvas. Pakrantes ir bunas nutūpę žvejai, o atokiau nuo miesto aplink bunas abipus Nemuno būriuojasi paukščiai – iš tolo matyti baltos gulbės, šalia kurių tamsuoja kormoranų siluetai. Pastebime ir baltųjų garnių, ančių būrius, žuvėdras, pempių pulkus. Pagalvoju, kad jei turėčiau fotoaparatą su geru objektyvu, išeitų puikūs kadrai. Judėjimas nemažas ir vandenyje – pakeliui prasilenkiame su keliais kateriais, kiti dar tik rengiasi išplaukti iš mažųjų laivelių uosto – aplink sukiojasi savininkai.

Pastebiu ir dar vieną momentą, prie kurio kapitonas Aidas tikriausiai pripratęs. Didžioji dauguma praeivių ar praplaukiančiųjų išsitraukia išmaniuosius telefonus, kad nufotografuotų ar nufilmuotų įspūdingai atrodantį burinį laivą. Tiesa, žvejai burvaltei lieka abejingi – jie akis įsmeigę į savo meškeres ir plūdes.

Dairydamasi į krantą save pagaunu galvojant, kad kasdien panemunėje matomi pastatai nuo vandens atrodo visai kitaip. Kitaip atrodo ir pats tiltas per Nemuną, ypač atplaukiant nuo Smalininkų pusės – iš čia kažkodėl ryškiausiai matosi vėjo jėgainės, o tiltas, rodos, nusagstytas besisukančių baltų vėjo malūnėlių.

Vėliavėlėse užkoduotas valties pavadinimas

^{Vėliavėlėse užkoduotas valties pavadinimas. L. Juškaitienės nuotr.}

Sėdint burvaltėje labiausiai norisi fotografuoti: ir ne tik tiltą, bet ir paukščius, ir ... plazdančias vėliavas. Pagauni save dažnai užverčiant galvą į burių stiebo viršūnę, į spalvingas vėliavėles. Dangaus mėlynėje ypač įspūdingai atrodovienoje gretoje plevėsuojančios istorinė Lietuvos, Ukrainos ir Jurbarko vėliavos. Šalia traukdamos akį plazdena kaip žemuogės ant smilgos suvertos penkios mažesnės vėliavėlės, kurios, kaip paaiškėja, turi reikšmę ir prasmę. Pasirodo, kad tai yra signalinės jūrų vėliavos, kurių kiekviena žymi atskirą lotynišką raidę. Penkios vėliavėlės – penkios raidės, kuriose užkoduotas istorinės burvaltės pavadinimas – „Vytis“. Laivavedžiai supranta tų vėliavėlių „kalbą“. Jie iš tolo pamatys, kad šios burvaltės komanda yra draugiška, nes dviejų tam tikrų vėliavėlių kombinacija pačioje stiebo viršūnėje reiškia „Gero plaukiojimo“.

Jurbarke uždaromas laivybos sezonas

Spalio 15 dieną uždaroma Jurbarko mažųjų laivelių prieplauka. Tai reiškia, kad Jurbarke baigiasi laivybos sezonas. Nuo spalio 16 dienos mažųjų laivelių uosto teritorija nebus saugoma ir stebima, o jis ištuštės, nes savininkai savo laivelius dažniausiai iškelia iš vandens ir persiveža į žiemojimo vietas. Mažųjų laivelių uoste yra 24 vietos, kurios paprastai visos užimtos.

Priminsime, kad mažųjų laivelių prieplauką nuo 2021 metų administruoja VšĮ Jurbarko turizmo ir verslo informacijos centras (TVIC). Būtent TVIC pasirūpina uosto teritorijos apsauga sezono metu, tam priimami sezoniniai darbuotojai ir samdoma saugos tarnyba. Beje, laivybos sezonas Jurbarke kasmet ilgėja – jei 2021 metais jis truko tik tris mėnesius, nuo birželio iki rugsėjo, vėliau – keturis mėnesius, tai pastaruosius keletą metų laivybos sezonas Jurbarke trunka jau 5,5 mėnesio – nuo gegužės 1 iki spalio 15 dienos.