Baidare Dubysa: nuo įspūdingų tiltų iki pavojingų slenksčių (ATNAUJINTA)

Tikros atostogos prasideda tada, kai ankstyvą saulėtą vasaros rytą sėdi į baidarę ir plauki ten, kur srovė neša (kaip žinia, prieš srovę paprastai baidare niekas neplaukia). Ir taip visą dieną. Akys pripranta prie sodrios žalios spalvos (jokių kitų atspalvių). Žydro dangaus nematai, nes spigina saulė, ir akys nukreiptos į vandenį. Klausaisi paukščių čiulbėjimo, kai plauki pro miškus. Žiogų čirškimo, kai praplauki pievas. Ir raminančio garso, kurį skleidžia vandenį skrodžiantys irklai. Iš baidarės gėriesi pačios gamtos sukurtomis instaliacijomis, tokiomis kaip į upę nuvirtęs sausuolis medis, apneštas išdžiuvusiomis žolėmis. Arba tuoj tuoj ant upės nuvirsianti pušis, pasvirusi kokiu 30 laipsnių kampu. Apmaudu tik dėl vieno - kad šalia nėra gamtininko, kuris tau konkrečiai įvardintų pagal giesmes, kokie paukščiai tavo kelią skaidrina, ir kokios žolės ar vandens augalai tau trukdo plaukti ar džiugina akis pakrantėse. Tokia trumpa įžanga iš kelionės baidare Dubysa. Vieną liepos saulėtą antradienį, maždaug 7 valandą ryto, sėdome mudu dviese į baidarę ties Kaulakiais (Raseinių rajone) ir ant vandens praleidome 15 valandų. Per tiek laiko nuplaukėme nei daug, nei mažai. Apie 60 km maršrutu Kaulakiai – Betygala -Ariogala – Seredžius.

Iš jurbarkiečių, kurie nuomojasi baidaresJurbarke,šiuo maršrutu mes plaukėme pirmieji (tai patikino baidares Jurbarke nuomojantis verslininkas Osvaldas Kasputis). Dažniausiai pas jį visi renkasi Dubysos atkarpą Butkiškės-Seredžius (apie 25 km). Planavome plaukti Mituva, tačiau ši upė tokia nusekusi, kad praplaukti neįmanoma. Galėjome rinktis Jūros upę ties Taurage, bet ją išbandėme praėjusiais metais. Neįdomu. Kitas variantas – Nemunas, bet tokia upė tik tinginiams, nes irtis nereikia – pati srovė neša 5 km per valandą greičiu. O.Kasputis patikino, kad norinčių plaukti Nemunu yra – nuo Seredžiaus iki Jurbarko uosto. Mums tingėti nesinorėjo. Norėjome ir pasportuoti, ir naują upę pažinti, ir save išbandyti. Dubysa tam – pats tas.

Vaikėme mėlynus laumžirgius ir garnius

Savo kelionės finišą, ties Seredžiaus naujuoju tiltu, pasiekėme tos pačios dienos apie 22 valandą. Galėjome atplaukti bent viena valanda anksčiau. Bet taip atsitiko, kad pirmas tris valandas nuo Kaulakių plaukėme taip, kad buvo galima pasnausti kojas susikėlus ant baidarės snapo. Stebėti čia žaismingai nusiteikusius mėlynus laumžirgius. Arba vaikyti juos besiporuojančius, nutūpusius pailėsi tiesiog ant tavo kojos. Arba stebėti, kaip antis savo paūgėjusius ančiukus tyliai ramiai nuplukdo į pakrantės žoles ir laukia, kol mes praplauksime. Tokių vienišų ančių su ančiukais sutikome visose Dubysos atkarpose. Tik vieną gulbių šeimyną užtikome didžiuliame karjere, pro kurį prateka Dubysa, ties Ariogala. Sprukome kuo greičiau, nes jau teko patirti, koks aršus yra gulbinas tėvas (baidarininkams bjauresnio paukščio už gulbę – nėra). Ir dar visą kelią garnius vaikėme. Tupi koks tarp žolių, matyt, žuvį gaudo, pamatęs mus atplaukiančius paskrenda į priekį. Ir vėl tupi, kol mūsų sulaukia. Ir vėl jį išbaidome. Ir taip ne vieną kartą. Juokavome, kad gal garniai visai mūsų nebijo, o tik pažaisti su mumis nori. Jų buvo keli tie patys ar daug skirtingų – nežinome (čia vėl praverstų gamtininko žinios). Bet tie garniai mus lydėjo bene visą kelionę.  

Dubysos garsenybės ir slenksčiai

Taip atsipalaidavę buvome tik kelionės pradžioje pirmas kelias valandas. Per baidarės bortus į vandenį įmerktas kojas man teko greitai sukelti ties Maslauskiškiais, kur stovi garsus malūnas, kurį galima pamatyti filme „Niekas nenorėjo mirti“. Jei ne iš anksto susirasta informacija internete, būtume nė nežinoję, kad plaukiame pro vietinę garsenybę. Tiesa, akyliau pasižiūrėti į šį statinį nebuvo kada – pasitiko pirmasis kelyje slenkstis – teko greitai apsispręsti, kurioje upės pusėje srovė mažiausia ir saugiausia praplaukti. Menkas malonumas, girdint ir jaučiant, kaip baidarės dugną raižo akmenys. Beje, apie akmeningus slenksčius ir akmeningas brastas. Prieš išplaukdami iš pažįstamų girdėjome panašius žodžius, kad Dubysos upė tokia saugi ir rami, kad galima plaukti ir su vaikais. Taip kalbėjusieji, ko gero, šia upe plaukė tada, kai ji buvo nenusekusi.

Taip. Plaukiant Dubysos upe mums nė karto neteko nešti baidarės ar jos tempti. Neteko lįsti nė po vienu nuvirtusiu medžiu, kaip kadaise Mituvoje, atkarpoje Pauliai-Vertimai. Dubysoje gal tik keletą kartų galvą reikėjo palenkti, kad veidas išvengtų nuvirtusio medžio šakų antausių. Išvirtusių medžių buvo. Tiesa. Bet nė vienas nebuvo kliūtimi. Greičiau, maloningu pavėsiu ir fotoaparato kadro vertu objektu. Visai kas kita akmenų slenksčiai ir akmenų brastos, kurios iškildavo, rodos, iš niekur. Apie jas išduodavo jau iš tolo girdimas šniokštimas. Ir juo garsesnis, juo pavojingesnis praplaukti. Pasakysiu tiek, kad patys pavojingiausi slenksčiai (abipusiu sutarimu) buvo atkarpoje Ariogala – Seredžius. Ypač verta įsiminti tokį slenkstį Padubysio kaime ir ties senuoju Seredžiaus tiltu. Vaizdelis iš šono Padubysio kaime (ten kadaise stovėjo malūnas) turėjo būti nekoks. Mūsų baidarę srovė užsodino ant akmens - tad teko pavargti, kol nuo jo nučiuožėme į vandenį. Jei baidarė būtų pasisukusi šonu, srovė ją galėjo lengvai apversti. Vasarą apvirsti ir išsimaudyti nieko baisaus, žinoma. Apvirsti baigiant savo maršrutą, ne onoras, pirma. O antra, gaila brangaus fotoaparato.

Dabar apie pavojingiausią Dubysos slenkstį, kuris mūsų laukė tie senuoju Seredžiaus tiltu. Patariame mažiau patyrusiems ar su vaikais plaukiančiais išlipti į krantą ir baidarę toje vietoje persinešti. Menkas malonumas plaukti per akmenis, kai dar matai iš vandens kyšančią armatūrą. Užplauki ant vienos tokios, ir baidarei amen. Kaip žinia, tiltų prieigose pavojingiausia – gali mėtytis cemento gabalų, armatūrų.

Užsiliūliuoti ant vandens neleidžia ne tik slenksčiai jų prieigose. Baidarės priekyje sėdintis turi visada akylai sekti vandens paviršių - galima užplaukti ant pavienių akmenų, kurių kyšančiomis nugarėlėmis sūkuriuoja vanduo, kas akmenį ir išduoda. Patariame neatsipalaiduoti – žiopsodami į antis, nepastebėjome kelių tokių akmenų ir juos pračiuožti teko baidarės papilvei. Tų akmenų Dubysoje, rodos, atsiranda iš niekur. Ypač jų padaugėjo atkarpoje Ariogala -Seredžius.

Pasimetę baidarininkai

Pabėgti nuo žmonių šioje upėje nepavyko. Ne tik dėl to, kad išgirsti burzgiantį traktorių ar mašinų gaudenį. Eilinę darbo dieną Dubysos pakrantėse sutikome ir keletą žvejų, ir besimaudančių vietinių, ir baidarininkų – penkis ekipažus. Dvi merginas, kurias užšnekinome krante (jos buvo išsimaudžiusios), pasirodo, jos vienos neskubėdamos ketvirta diena plaukė nuo Tytuvėnų iki Ariogalos. Kiti baidarininkai, akivaizdžiai viena grupelė, neskubėjo irtis. Baidarė prie baidarės plūduriavo ir ant vandens mėgavosi, ko gero, stipresniais gėrimais, dar du ekipažai buvo kiek nuplaukę tolėliau. Vieną iš jų paklausius, kur plaukia, truputį patylėlęs atsakė, kad nežino, nei kur, nei iš kur plaukia. Neatrodo, kad velnio lašų būtų prigėręs. Tai visai įmanoma. Nuo Kaulakių iki Seredžiaus atkarpoje nebuvo nė vienos lentelės, nė vieno ženklo, nurodančio, į kokį kaimą ar miestelį atplaukei – tiesa, buvo lentelė su vieno kaimo nuoroda. Jokios lentelės, jokio užrašo, kurį matytum upėje, kad priplaukei Maslauskiškių kaimą, ar Ariogalą, plačiai ant kalno išsidriekusią. Jei į žygį patraukei be jokio žemėlapio (šią misiją patikėdamas, pavyzdžiui, grupės vedliui), arba tame žemėlapyje menkai gaudaisi, tikrai gali nesuprasti, kur esi. Nuo upės dažnai kaimų ir nematyti. Nė šuns lojimo negirdėti. Apie tai, kad praplaukiame gyvenvietę kartais išduoda nebent kokių pavienių sodybų stogai. Upė ir pakrantės atrodo panašiai – įvairus miškas arba pievos augmenija. Galima ir sutiktų pakrantėse paklausti, kur esi. Bet būna ir taip, kad jie patys yra turistai ar poilsiaujantys, kurie gali tik suklaidinti. Kad ir ties Vosbutais sutikome poilsiaujančią kompaniją, kuri patikino, kad Padubysio kaimą jau praplaukėme (paaiškėjo, kad ne). Sutikti apie 19 valandą jie labai stebėjosi, kad plaukiame iki Seredžiaus – tikino, kad jis labai toli ir teks ilgai plaukti (plaukėme dar tris valandas).

Užtat nuorodų, lentelių su užrašais „Privati valda“ - kiek tik nori. Tokių „Privačių valdų“ prisižiūrėjome tiek, kad, atrodytų, Dubysos upės vagą raižo tuntai baidarininkų. Tos lentelės ir ant medžių prikaltos, ir ant kuolelių prikabintos. Kitur tas užrašas iš tolo matyti, o kitur ir išblukę – kad numanyti gali kas ten parašyta. Kur tokie užrašai, ten, kaip taisyklė, gražiai sutvarkytos pakrantės, būna patogi vieta sustoti pailsėti ir išsimaudyti.

Šiaip pati upė, tiksliau jos pakrantės, labiau pritaikytos turizmui. Plaukdami nuo Kaulakių ilgainiui užplaukėme tokią gražią poilsiavietę, kur ir persirengimo kabinos pastatytos, ir pavėsinės, ir žaidiomo aikštelės. Spėliojome, ar tokios poilsiavietės mokamos ar ne – jokio užrašo. Tokių prabangesnių ir kuklesnių poilsiaviečių daugiau atkarpoje plaukiant nuo Kaulakių iki Ariogalos. Palei Dubysą akivaizdžiai daugiau kaimo turizmo sodybų – gali baidare plaukti nuo vienos tokios sodybos iki kitos.

Įspūdingi tiltai

„Sena ir nauja“. Kaip „Auksiniame veršyje“ Ostapas Benderis pavadino nuotrauką, kurioje įamžintas kupranugaris ir traukinys. Toks pavadinimas labai tinka ir Dubysos tiltams. Kad ir ties Seredžiumi senojo tilto liekanų fone tuoj atsiveria naujasis tiltas. Tų tiltų, beje, prisižiūrėjome iš visų pusių ir įvairiausių – nuo kabančio pėsčiųjų liepto ties Betygala (rodos, juo eiti galima, nors vietomis ir palopytas). Kabantis tiltas Ariogaloje ties Dainų slėniu. Bene įspūdingiausias – tiltas (tiksliau dvigubas tiltas) per automagistralę Vilnius – Klaipėda, kuris įspūdingai atrodo iš visų pusių, bet labiausiai – kai atsiduri po juo ir kur pasijauti mažas, bet dar kartą įsitikindamas, kad žmogaus sugebėjimai yra didžiuliai.

Plaukiant baidare galima išbandyti ir savo sugebėjimus bei ištvermę. Ypač įveikiant paskutinius penkis kilometrus, kurie (bent jau man) buvo patys sunkiausi. Užtat tik išsikerioblinus į krantą išgirsti žodžiai – patys saldžiausi. „Jei būtų plaukę kiti – abejočiau. Bet kadangi jus gerai pažįstu – tikėjausi, kad nuplauksite“, - atsakė baidarės šeimininkas, paklaustas, ar tikėjo, kad mes tą pačią dieną pasieksime Seredžių. Vien dėl tokio įvertinimo buvo verta plaukti.

Naudinga informacija

Kelionė viena baidare dviese kainavo 50 eurų. Baidarės nuomos kaina – 10 eurų, plius baidarės nuvežimas ir parvežimas, priklausomai nuo atstumo.

Ariogaloje, ties Dainų slėniu, įrengtas paplūdimys – smėlėta pakrantė ir patogus maudytis dugnas. Puiki vieta išsimaudyti ir pailsėti. Čia pat pasivaikščioti kabančiu tiltu.

Smagiausia plaukti Kaulakiai-Ariogala atkarpa. Nuo Kaulakių iki Ariogalos upė labai dėkinga maudytis – daugiau gražesnių, smėlėtų pakrančių maudytis (tik nebūkite išrankūs – kol rinksitės gražiausią maudynių vietą gali tekti išsimaudyti namie, vonioje. Mat nuo Ariogalos iki Seredžiaus upė išplatėjusi, maudynėms vietų gerų nepastebėjome – nesinorėjo lįsti į žoles. Smėlėtų pakrančių nebeliko. Pati upė iki Ariogalos yra siauresnė, sraunesnė, vingiuotesnė, o tuo pačiu ir įdomesnė – šia atkarpa neprailgsta plaukti (atplaukėme apie 15 val.). Nuo Ariogalos iki Seredžiaus upė atrodo taip, kaip, kad pajuokavome, plauki, kaip per užtvanką. Iš upės pagalbos nesulauksi – nenori plūduriuoti, užgulk irklus. Beje, šioje atkarpoje gerokai daugiau žolių, kurių stiebai primena svogūnų laiškus žieduolius, kuriais, būna, visa upės atkarpa apžėlusi, kurią vietomis skrodžia vienintelis kitų baidarininkų padarytas „takas“.

Jei baidarėje sėdi vaikas arba nesate patyrę baidarininkai, patariame baidarėmis per slenksčius neplaukti. Išgirdote šniokštimą – neskubėdami plaukite link kranto ir baidarę persineškite. Mažiau kainuos nervų. Pasak O.Kaspučio, taip kiti ir daro. Baidares persineša. Ypač patariame tai padaryti Padubysio kaime ir ties senuoju Seredžiaus tiltu.

Jei nesiorientuojate žemėlapyje, įsigykite GPS (pėsčiųjų). Su juo visada žinosite, kur esate ir kiek liko plaukti. Tiesa, atstumus toks prietaisas rodo tiesiąją, tad geriau juo nepasitikėti. Blogumas tas, kad kuo baidarėje daugiau tokių daiktų, kaip GPS, fotoaparatas, tuo baisiau nuo minties, kad baidarė gali apvirsti. Tokia tikimybė plaukiant nusekusia Dubysa yra.

Neklausinėti pakrantėse sutiktų žmonių, kiek liko plaukti – jie gali suklaidinti.

Atsargiai plaukti pro tiltus (ypač senuosius). Jų prieigose vandenys gali būti kyšančių armatūrų, cemento luitų ir pan.