Autorių nuo priklausomybės sustabdė kalėjimas ir išlaisvino knyga

Kiekvienam kūrėjui savas kelias į pirmąją knygą. Vienos dienos šviesą išvysta jų autoriams sugrįžus iš sudėtingų piligriminių kelionių, kitiems į knygą sugula patirtys įveikus sunkiai pagydomą ligą. Treti kūrybą atranda pasiekę visišką gyvenimo dugną. Taip atsitiko Pauliui Bukauskui, vasario 10 d. Jurbarko rajono viešosios bibliotekos skaitytojams pristačiusiam savo pirmąją trilogijos knygą „Akmenų sergėtojai. Žemė-oras“, parašytą Paul White slapyvardžiu.

Šis pirmasis Pauliaus kūrinys pristatomas kaip fantastinis nuotykių, veiksmo trileris su meilės romanui būdingais elementais – tokią pat įvairiausių žanrų samplaiką primena ir paties autoriaus gyvenimo kelias. Ypač atkarpa iki pirmojo romano, apie ką Paulius jurbarkiečiams atvirai pasakojo. Šis vyras, universitete baigęs istorijos mokslus, pradėjo dirbti pramogų versle – iškalbą turintis Paulius tapo sėkmingu renginių, švenčių vedėju, apie 10 metų dirbo populiarioje radijo stotyje. Sėkmingą gyvenimą vyras paįvairindavo azartiniais lošimais, į kuriuos 2014 metais įniko taip, kad daugiau nei dvejus metus nuolat lošė. Laiką leido kazino, čia pralošdamas didžiules pinigų sumas ir vis labiau įsiskolindamas, kol sumanė pinigų prasimanyti nelegaliai, t. y. sukčiaudamas.

Lošėją sustabdė tik kalėjimas

Už sukčiavimą buvo nuteistas realia 3 metų laisvės atėmimo bausme, iš kurių nelaisvėje praleido 2,5 metų. Tikina buvęs gilioje depresijoje, pasiekęs dugną ir pats dar giliau išsikasęs. Ypač buvo sunku vienutėje – vienas tarp keturių sienų, kai neturi su kuo pasikalbėti, ir kai laikas tampa didžiausiu priešu – pabudęs galvoji, kaip iškęsti dar vieną dieną. Tada pradėjo rašyti – iš nelaisvės gimė kūryba. Mintis užrašinėdamas jautėsi tarsi kalbėdamas su savimi, analizuodavo gyvenimą. Galiausiai kūryba tapo tarsi meditacija, pabėgimu ar net išsilaisvinimu. Paulius pradžioje užrašinėdavo atskiras miniatiūras, bet ilgainiui berašant gimė siužetinė linija, kuri, jis suprato, į miniatiūrą netilps. Taip nelaisvėje pradėjo rašyti savo pirmąją knygą, kuriai dienos šviesą išvysti prireikė daugiau nei dviejų metų. Vos pradėjęs rašyti žinojo, kad bus trys knygos – šiuo metu rašo antrąją dalį ir jau žino, kaip baigsis visa trilogija. Laikydamas rankoje pirmąją knygą jaučiasi laimingas. Sako, galintis pakelti galvą, įsitikinęs, kad eina teisingu keliu.

Prisipažįsta, jaunystėje minčių apie rašymą, juo labiau knygų, neturėjo. Kaip ir dažnas iš mūsų mokyklos suole kūręs romantinius maksimalistinius eilėraščius. Tai buvo visa jo kūryba. Bet likimas neperprantamas, Paulius pasakoja, jog pradėjo juo tikėti. Neatsitiktinai savo pirmąją knygą ir dedikavęs likimui, vedusiam išbandymų keliu, dėkodamas visiems jam pagelbėjusiems žmonėms.

Paulius prisipažįsta, kad kol kas kitiems įdomi ne tik jo kūryba, bet ir jo gyvenimiška patirtis, apie kurią jis viešai pasakoja. Sulaukiantis žinučių iš motinų, kurios nežino, kaip sustabdyti į azartinius lošimus įnikusius vaikus ir klausia jo patarimo. Jis pats tegali patarti vieną – vienam be psichologo ir psichiatro pagalbos su tokia priklausomybe susitvarkyti nepavyks.

Knygos redaktorė – jurbarkietė

P. Bukausko knyga pirmoji dar vienam asmeniui. Tarp prisidėjusių prie šios knygos gimimo – knygos redaktorė jurbarkietė Rosita Maksimovienė. Rosita yra baigusi lietuvių filologijos ir reklamos bakalauro studijas. Pradėjusi dirbti Jurbarko kultūros centre, baigė meno vadybos magistro studijas. Redagavimas kuriam laikui buvo nustumtas į šalį, tačiau prieš 5 metus, gimus pirmai dukrytei, redagavimas vėl buvo „atgaivintas“ – interneto pagalba vis atsirasdavo žmonių, kuriems reikėdavo sutvarkyti vieną kitą tekstą. „Išėjusi ilgų motinystės atostogų, bijojau „atbukti“, pamiršti įgūdžius, tad džiaugiausi, kad kartais atsirasdavo nedidelių darbų“, – „Mūsų laikui“ pasakojo Rosita.

Praėjusią vasarą internetu, feisbuku, su ja susisiekė knygos „Akmenų sergėtojai. Žemė-oras“ autorius P. Bukauskas ir pasiūlė bendradarbiauti. Rosita prisipažįsta, kad knygos iki šiol redaguoti neteko, taigi ši patirtis buvo ypatinga. „Jaučiau didžiulę atsakomybę, o kai knyga buvo išleista ir pasirodė knygynų lentynose, jaudinausi kone taip, lyg būčiau pati ją parašiusi“, – šypsojosi moteris. Knygos rankraštį gavusi paskutinę vasaros dieną iškart pradėjo darbuotis, užtruko beveik du mėnesius. Ar sunku buvo redaguoti knygą? Ir sunku, ir malonu. „Jaučiau didelę atsakomybę, tad kartais konsultavausi su Valstybine lietuvių kalbos komisija, bijojau palikti netikslumų. Įtampos buvo, tačiau vis tiek jaučiau malonumą, nes knyga man nuoširdžiai patiko. Kas vakarą skubėdavau užmigdyti vaikus, kad galėčiau greičiau sužinoti, kas knygoje vyksta toliau. Be to, su autoriumi nuolat bendradarbiavome, pasitardavome kilus klausimams, kas taip pat lengvino visą procesą. Mano manymu, knyga puiki, smagu, kad ją autorius jau pristatė ir jurbarkiečiams“, – džiaugėsi Rosita, tikėdamasi, kad knyga bus teigiamai įvertinta ir visi su nekantrumu lauks kitų trilogijos dalių.

Susidomėję knygą rasite Jurbarko rajono viešojoje bibliotekoje.