Augusčių gyvenimas ant Pegaso sparnų

„Viešvilės salūnas“ skamba kaip iš kino filmo. Tik tai ne filmas, o Viešvilės bendruomenės išauginta miestelio šventė, kurioje žirgai ir raiteliai – privalomoji renginio dalis. Jau penktą kartą ta proga žirgų konkūrą organizuoja čia pat gyvenanti žirgų mylėtojų Rasos ir Raimundo Augusčių šeima. Šiemet fortūna jiems ypač palanki – „Poros“ konkūre tėčio ir dukters duetas įvertintas aukščiausia prizine vieta. Tad dailiojo jojimo meną demonstravusios mamos Rasos parodomoji programa buvo   pasveikinimas, skirtas ne tik šventės dalyviams ir svečiams, bet ir šeimos čempionams.

Žirgai suvedė ir veda iki šiol

Taip galima pasakyti apie Raimundo ir Rasos Augusčių likimą. Viešvilėje gyvenanti šeimyna, ne vieną dešimtmetį draugaujanti  su žirgais, pripažįsta, kad be jų neįsivaizduoja savo gyvenimo. Meilė žirgams įžiebė ir jausmus vienas kitam, nutiesė kelią į šeimą. „Susitikome mes su vyru Smalininkuose, Ovidijaus Janavičiaus žirgyne. Ten ir susipažinome“, – šypsosi Rasa, prisimindama, kaip būdama dar nedidukė moksleivė skubėdavo į žirgyną jodinėti. Ir mokytis iš Viešvilės į Smalininkus veržėsi su mintimi, kad ten stiprus žirgynas ir po pamokų galės jį lankyti.Nei Raimundo, nei Rasos šeimose raitelių nebuvo, žirgų giminėje niekas neaugino, tad kaip patys sako, trauka šiems gražuoliams atsirado savaime. Tik Rasos mama jaunystėje labai mylėjusi žirgus, gal tas širdies šauksmas persidavęs ir jai. Jei tėvai važiuodavo į Smalininkus, turėdavo kelias minutes sustoti ir leisti bent per langą pažiūrėti į žirgų treniruotes.

„Ta trauka jojimui, žirgams atsirado ir trenerio dėka. Autoritetas, geras mokytojas buvo“, – atsimena Raimundas, taip pat iš Jurbarko į Smalininkų žemės ūkio technikumą mokytis atvykęs su mintimi, kad šalimais žirgynas.

Ir Rasa, ir Raimundas treniruotėse vienas kitą matydavo, bet bendrauti pradėjo ne iškart. Rasa sako, kad jojimas daugiau vyriškas sportas, o tuomet besimokydama Smalininkų vidurinėje mokykloje bene vienintelė iš mergaičių lankė žirgyną. „Sunku buvo tarp vaikinų, bet noras jodinėti nugalėjo. Žirgai man buvo tokie svarbūs, kad jokios aplinkybės nesutrukdė kasdien lankyti treniruotes“, – tvirtina Rasa.

Ramundas ir Rasa susidraugavę dar kurį laiką kartu lankė žirgyną, bet sukūrę šeimą nutarė atsisakyti šito pomėgio. Bet žirgų nė vienas iš širdies išmesti negalėjo, todėl susilaukę mergaičių, po kelerių metų pertraukos, grįžo į Smalininkų žirgyną treniruotis. „Taip jau yra, kad šitas sportas visam gyvenimui“, – tikina pora, su žirgais draugaujanti iki dabar, ir ne vieni, su dukromis, ir jau ne Smalininkų žirgyne, o savoje sodyboje jodinėja pačių auginamais ir mylimais žirgais.

Visą straipsnį skaitykite rugpjūčio 18 d. numeryje.