Atostogų idėja. Pasijusti „robinzonais“ - plaukti Šešuvio ir Jūros upėmis

Keliauti daugiau nei 40 kilometrų ir nesutikti nė vieno žmogaus. Sakote, neįmanoma? Įmanoma, jei plauki baidare tokiomis upėmis kaip Šešuvis ir Jūra. „Mūsų laiko“ ekipažas, įsėdęs pirmadienio rytą į baidarę Šešuvyje ties Baltrušaičiais (Tauragės rajone) ir baigę kelionę Mociškiuose (Pagėgių rajone) per visą dieną nesutiko, nepamatė nė vieno žmogaus. Nei krante, nei vandenyje.

Užtat paukščių ir gyvūnų – kiek tik nori. Nuo ančių iki kormorano. Nuo urvinių kregždžių iki garnių. Nuo stirnos iki lapės. Akį traukia gamtos stebuklai – nepaprastos atodangos su pasvirusiomis pušimis, kurių likimas nulemtas. Jos laukia susijungimo su vandeniu. Akis užkliūna ir už didžiulių medžių „miruolių“ - pilkomis, sausomis šakomis ir nė vieno žalio lapelio. Tarsi kalėdinės eglutės – medžiai, pasipuošę išdžiūvusiomis žolėmis ir kitomis sąnašomis, likusiomis nuo pavasario potvynio laikų.

Ta pačia upe tas pats ekipažas plaukė prieš keletą metų, bet įspūdžiai tada ir dabar kaip diena ir naktis. Jei prieš keletą metų radome Jūrą kaip jaukią, neplačią, sraunią, perregimą kaip stiklas upę, su žaviomis salelėmis ir puikiomis smėlėtomis pakrantėmis, tai šį kartą toji Jūra pasitiko tokia vandeninga, išplatėjusi, kad vietomis priminė užtvanką ar net ežerą. Toji buvusi jauki žaisminga Jūra dabar atrodė grėsmingai plaukiant vėjuotą dieną – kai baidarė skynėsi per bangas, sušiauštas priešpriešinio šiaurės vakarų vėjo. Irtis sunkiau (reikėjo kaip reikiant užgulti irklus), bet visa tai atpirka fantastiškas vaizdas. Vėją pirmiausiai išgirsti kaip tolimą šniokštimą, tada pamatai, kaip jis tiesiog artėja medžių viršūnėmis (lenkia žemyn ir medžius, ir krūmus) ir galiausiai pats pajunti jo stiprybę.

Vietomis tas pats vėjas toks pašėlęs, kad matai fiziškai kaip jis bėga (tiksliau, čiuožia) vandeniu ir sukelia tokias smulkias bangeles ir ratilus, kad vandens paviršius tuomet primena „žąsies odą“.

Visoje toje gamtos karalijoje apie žmonių kaimynystę išduoda keli garsai – vietomis ūžiantys automobiliai (artėjant link tilto); traktorių burzgimas (juos girdi, bet nematai), vienoje atkarpoje gaudžiantis traukinys (jo paties nuo upės nematyti). Šių upių ramybės žmogus nelinkęs drumsti. Nė vieno žmogaus tas pats „Mūsų laiko“ ekipažas nepastebėjo plaukdamas ir prieš keletą metų, kuomet ir oras buvo toks, koks turi būti. Saulėtas ir karštas.

Šios abi upės ir tada, ir dabar visiškai nepritaikytos turistams. Arba jų dar neatrastos. Kaimo turizmo sodybų (apskritai sodybų) prie šių upių – nė vienos (bent jau jokios nuorodos nuo vandens). Apskritai šių upių teikiamais malonumais nelinkę naudotis ir vietiniai. Apie tai galima spėti iš pakrančių prie sodybų – želia žolės ir jokio liepto ar pavėsinės (tokias pastebėjome tik kelias).

Bet dėl to nereikia apgailestauti. Kol baidarės raižo kitas upes ir kai nuo jų krantų sklinda kaimo turizmo sodybose poilsiaujančių triukšmas, pasimėgaukite Šešuvio ir Jūros upių ramybe ir gamtos garsais, kuriuos sukelia kad ir jūsų baidarės išgąsdinta stirna ar į vandenį su triukšmu nėręs jūsų išgąsdintas vandens gyvūnas.

Patarimai plaukiantiems šiomis upėmis

Šešuviu ir Jūros upe verta plaukti tiems, kurie nori ramaus plaukimo, mat šiose upėse nėra jokių kliūčių, kurių reikėtų saugotis.

Tiems, kurie norėtų plaukti su šeima – patariame plaukti Jūros upe ir būtent tada, kai ji labiau nusekusi. Atsiveria puikiausios smėlio pakrantės, tinkančioms sustoti ir išsimaudyti.

Pati smagiausia vieta išsimaudyti – ties Barzūnais. Natūralaus smėlio paplūdimio neužlieja nė patvinusi Jūros upė.