Aplink Lietuvą dviračiu – 12 dienų per kaitrą ir pūgą

 Įrodė, kad atostogas  išradingai, nenuobodžiai, sportiškai galima leisti ir Lietuvoje. Taip norisi pavadinti Žydrūno Jukštos iš Šiaulių kelionę aplink Lietuvą dviračiu, kuri netruko nė dviejų savaičių. Patyręs daugybę įspūdžių ir įveikęs 1 231 km, apie visa tai jis papasakojo „Mūsų laiko“ redakcijai.

„Kasdien – vis nauji įspūdžiai. Ir svarbiausia, kad dar kartą įsitikinau, jog Lietuvoje gyvena labai svetingi ir geri žmonės“, – pasakojo Ž. Jukšta, kurį „Mūsų laikas“ susirado ir pakalbino šeštadienį, kuomet dviratininkas buvo užsukęs į Jurbarką.  Šiame mieste dviratininkas padarė pirmą ir vienintelę poilsio stotelę. Jurbarke trumpam pasivaikščiojo po šventinę mugę, aplankė giminaičius ir gerai išsimiegojo. Pailsėti apsisprendė po to, kai penktadienį sumušė savo rekordą – per dieną numynė 174 kilometrus. Paprastai kasdien įveikdavo vidutiniškai 100 km. Balandžio 29 dieną startavo, o jau gegužės 10 dieną  buvo Šiauliuose. Greičiau, nei planavo.

Žydrūnas pasakojo, kad savo svajonę keliauti dviračiu aplink Lietuvą  puoselėjo ilgai, tačiau ryžosi tik šiemet. Planavo ją pradėti su draugu, tačiau paskutinę savaitę draugo planai pasikeitė, todėl jis ryžosi keliauti vienas. Dviratininkas maršruto startui pasirinko Žeimelį. Ten jį iš Šiaulių nuvežė automobiliu, iš ten ir pradėjo judėti pasieniu tokiu maršrutu: Biržai, Rokiškis, Zarasai, Visaginas, Ignalina, Švenčionys, Varėna, Druskininkai, Kalvarija, Vilkaviškis, Jurbarkas, Šilutė, Klaipėda, Palanga, Skuodas, Mažeikiai, Akmenė, Joniškis ir finišas Žeimelyje.

Lietuviai – geri žmonės

Dviratininkas namo grįžo vien tik su gerais įspūdžiais, dar kartą įsitikinęs, kad Lietuvoje gyvena tikrai geri žmonės. „Jie visada geranoriškai padeda. Į sodybas užsukdavau vandens. Nebuvo nė vieno, kuris to vandens neduotų ar išvytų. Visi pasiūlydavo nakvynę. Buvo keista, kai žmonės, kurie vandenį pirkdavo prekybos centre ir į savo namus veždavosi 15 kilometrų, nes šulinys išdžiuvęs, ir tie mielai  man jo įpylė“, – pasakojo vyras.

Dar vieną įspūdinga nakvynė Žydrūno laukė prie Vištyčio. Bevažiuodamas pastebėjo aptvertą gražią stovyklavietę. Ją pasiekė jau gerokai nusukęs nuo kelio ir pamatė, kad tai privati valda. Lentelėje buvo nurodytas savininko telefono numeris. Žydrūnas paskambino atsiklausti. Šeimininkas, kalbinamas telefonu, mielai leido pasilikti, susikurti laužą, pasistatyti palapinę. „Buvo keista, kad yra tokių žmonių. Nors gal niekas neskambina gegužės pradžioje, neprašo leidimo palapinę pasistatyti“, – pasakojo šiaulietis.

Visaginas – kaip kita respublika

Išimtis galėtų būti Visagino kraštas, kuris Žydrūną kiek nustebino, mat jis čia nesutiko nė vieno kalbančio lietuviškai.

Šiame krašte jis sutiko ir bendrakeleivį. Tai pusamžis vyras, kuris palydėjo Žydrūną, mindamas šalia dviratį 3 valandas. Deja, su juo taip pat teko kalbėtis rusiškai, nes lietuviškai irgi nemokėjo.

Visagino krašte, Didžiasalyje, Žydrūnas ieškojo nakvynės, nes oras buvo tragiškas. Užklupo liūtis, todėl nebuvo nei kur, nei kaip pasistatyti palapinės. Dviratininkas pasakojo, kad visi sutikti rusakalbiai Visagino gyventojai į jį žiūrėjo nepatikliai, nakvynės nepriėmė. Nakvynės negavo nei slaugos namuose, jos nepasiūlė nė vienintelė sutikta lietuvė. Apie tai, kad ji lietuvė, jis galėjo spręsti iš rusakalbės žodžių: „Priimk jį. Jis gi taviškis, lietuvis.“ Galiausiai po ilgo klaidžiojimo pagalbą suteikė Didžiasalio seniūnas. Jis apgyvendino Žydrūną seniūnijos svečių namuose.

Keliautojui įstrigo tai, kad Baltarusijos pasienyje daugelis sutiktų kalbintų žmonių nesidomėdavo, kur ir kodėl jis važiuoja, o pirmiausia klausdavo: „Kaip tau nauja valdžia?“

Paskatino darbdavys

Dviratininkas pasidžiaugė, kad šią kelionę pradėti jį paskatino ir įmonės „Daisena“, kurioje jis dirba, savininkas. Darbdavys prie jo kelionės prisidėjo materialiai – nupirko neperšlampamus dviratininko krepšius, skyrė lėšų dviratininko drabužiams bei davė savo produkcijos – „Boso“ riešutų ir kitų užkandėlių, kuriais  Žydrūnas ne tik pats užkandžiavo, atstatydamas energiją po numintų kilometrų, bet ir dalijo atsidėkodamas už vandenį ar kitus gerus darbus.  

Pavargo nuo... tylos

Vyras tikina, kad fiziškai tokią kelionę atlaikys bet kuris – minti pedalus nėra sunku. Anot jo, daug sunkiau yra psichologiškai, ypač, kai keliauji vienas, kuomet pavargsti nuo... tylos. „Namie, kai pavargsti nuo triukšmo, imi telefoną ir užsidarai kambaryje, o čia nuolat – tyla. Niekas netriukšmauja“, – juokėsi trijų vaikų tėvas.

Žydrūno orai nelepino. Jam teko pajusti 25 laipsnių karštį, lietų, sniegą bei šaltį, kai oro temperatūra tebuvo minus 2 laipsniai.

Po kelionės Žydrūnas juokavo, kad netikėjo, jog Lietuva tokia didelė, nes pabuvojo visuose metų laikuose – išmynė lietingą pavasarį, o grįžo speiguotą žiemą.