203 skautai ir šuo „Lietuvininkų gadynėje“

2015 metų liepos 20-oji diena. Jūrava, Jurbarko rajonas. Taip ilgai laukta skautų stovykla „Lietuvininkų gadynė“ pagaliau prasidėjo. Laukta, svajota ir ilgėtasi. Didžiausią įspūdį darė galimybė susitikti  su seniai nematytais draugais.

Šie metai  skirti  atskiriems Lietuvos regionams, tad nenuostabu, kad mūsų stovyklos tema – Mažoji Lietuva. Stovykla buvo suskirstyta į daugybę miestų, pavadintų Mažosios Lietuvos vietovardžiais: Bitėnai, Ragainė, Mėmelis, Tilžė, Gumbinė, Labguva, Įsrutis, Karaliaučius... Vadovų štabas gavo Vokiečių Ordos vardą.

Skautų susirinko net 203. Išsiglėbesčiavę su draugais  pirmiausia įsikūrėme: pasistatėme palapines, tentus, susikrovėme laužą ir įsirengėm visus skautams reikalingiausius dalykus – drabužių džiovyklas, maisto sandėlius ir kt.

Vėliau kiekvienas miestas išsirinko merą, man teko laimė tapti merės pavaduotoja. Po to rinkome vyr. virėją, medicinos atstovą, laužavedį, ūkvedį, pasiskirstėme pareigomis. Kiekvienas  miestas išsirinko ir savo guru. Mūsų miesto guru tapo nepaprastai nuoširdžios ir patikimos moterys: sesė Vaida Beinarienė, Jurbarko Naujamiesčio pagrindinės mokyklos  skautų vadovė, ir sesė Judita iš Šilalės rajono. Po viso šio sunkaus ir atsakingo darbo laukė svarbus  momentas – atidarymo rikiuotė. Vakare buvo uždegtas stovyklos laužas, žaidėme įvairausius žaidimus, džiaugėmės prasidėjusia stovykla ir, aišku,  plėšėm dainas –  buvo tikrai labai smagu.

Vėliau mėgavomės naktipiečiais – virėme  arbatą, valgėm  sausainius, taip  sulaukėm  vakaro refleksijos: dalinomės įspūdžiais, mintimis, jausmais,nuomonėmis, pasakojome, ką nuveikėme per dieną.

Miegoti kiekvieną naktį eidavome  dvyliktą, tačiau du žmonės iš kiekvieno miesto turėdavo pasilikti ir iki pirmos nakties budėti. O skautai, vyresni nei 15 m., galėjo budėti ir pačioje  stovykloje:  vieni prie laužo, kiti prie vartų, o dar kiti vaikščiojo po stovyklą ir tikrino, ar visi sugulę.

 Kitą dieną visi papusryčiavom ir išžygiavom į rytinę rikiuotę. Kiekvieną dieną vyko susikaupimo kampeliai, ateidavo vadovai ir prasidėdavo įvairiausia veikla. Po susikaupimo kampelių – visuomet būdavo skautorama  pagal pareigybes. Skiltininkai su paskiltininkais vykdė savo veiklą, virėjai savo, sveikatininkai, medicinininkai – pagal savo paskirtį. O kur dar ūkvedžiai ir visi kiti... Žodžiu, veiklos visiems buvo per akis. Kas nežino, kas ta skautorama, paaiškinsiu – tai laikas, per kurį skautai būna paskirstyti grupelėmis, šiuo atveju, pareigomis ir su tomis grupelėmis vykdo įvairias veiklas – mokosi, kaip vadovauti skilčiai, kitiems užsiėmimams, diskutuoja.  Po skautoramos laukdavo pietūs – daržovių troškiniai su vadinama „tušonke“, makaronai, keptos ar virtos dešrelės, troškiniai. Žodžiu, maistas buvo gana įvairus. Po pietų – miesto tvarkymas. Kiekvieną dieną sulaukdavome miesto inspekcijos ir rinkdavome taškus už tvarką, švarą, originalumą... Visi miestai turėjo savo biudžetą, rinkome pinigus už šiukšlių rūšiavimą, pririnkdavome mėlynių, kraudavome malkas ir kt. Taškus rinkome, nes norėjome tapti Mažosios Lietuvos  sostine. Mes, Ragainės miestas, ja netapome. Sostine buvo išrinktos mūsų artimiausios kaimynės – Tilžė. Po miesto darbų vyko programa, per kurią mokėmės Mažosios Lietuvos dainų, gaminti meškeres ir daug kitų naudingų dalykų. Po rikiuotės – vakaro laužas, žaidimai ir pasirodymai. Po vakaro laužo, kaip jau įprasta – naktipiečiai. Rytais po mankštos ir pusryčių kai kurios eidavome padėti kitiems skautams iš gretimo Bitėnų miesto gaminti valgyti. O ir jie mums padėjo nešti malkas, kapoti jas ar kurti laužą. Taip pamažu mūsų miestas sudarė sąjungą su Bitėnais. Su jais buvo labai linksma ir smagu, vieni kitiems padėdavome bėdoje. Na, taip ir gyvenome – kiekvieną rytą rikiuotė, susikaupimo kampelis, ir galiausiai – skautorama pagal pareigybes. Mums, skiltininkams, programą vedė vyr. sesė Milda, mūsų stovyklos programerė. Su sese Milda buvo labai smagu dirbti, kadangi ji yra labai šiltas žmogus. Jai padėjo brolis Stasys, irgi gerietis. Vieną dieną po skautoramos ir miesto darbų vyko strateginis žaidimas „Knygnešiai“.  Jame patyrę skautai, t.y. skautai nuo 14 m., buvo žandarais, o skautai iki 14 m. ir vilkiukai (6-10 m.) tapo knygnešiais. Tikslas buvo pernešti pro žandarus paslėptas knygas iki koplytėlės. Visgi, nors tai ir neteisinga, žaidimą laimėjo žandarai, kurie konfiskavo apie 100 knygų.

 Dar vienas naujas įvykis – skautų, kaip mes vadiname, citrinų, įžodis. Buvo smagu stebėti, kaip citrinos pagaliau užsirišo ilgai lauktus geltonos  spalvos kaklaraiščius ir tapo tikrais skautais, prisimenu, ir kai pati tokį gavau. Po įžodžio – vėl vakaro laužas, tiesa, šiek tiek neįprastas, nes jis buvo atskiras, t.y., broliai buvo viename gale, o sesės kitame. Dainavome, žaidėme, vėliau visi susijungėme į vieningą  grupę ir vieni su kitais varžėmės. Varžytuvės nebuvo tokios, kur grūmėmės dainomis ir sakiniais. Išmintingiausios visgi buvo sesės. Ir broliai ir sesės skandavo: „Kas čia rajone? Mes čia rajone!“ Arba: „Kas mes esam? Sesės! Ko mes norim? Kraujo!” Iš tikrųjų tai kraujo nenorėjom, tačiau tai buvo vienas galingiausių grasinimų. Grumtynės tebuvo juokai, tad nepagalvokit, kad mes ten rimtai grūmėmės, pykomės ir panašiai. Skautai – ne tokie.

Kitą  dieną kėlėmės pusvalandžiu anksčiau, nes laukė tolimas žygis. Žygiuoti buvo labai smagu, nors nuotaiką šiek tiek gadino pliaupiantis lietus. Bet visa tai atpirko visą laiką kartu bėgęs vienos vadovės šuo, vardu Ūla. Ji, galima sakyti, buvo taip pat skautė. Visą stovyklos laiką nuolat pas mus svečiuodavosi, visur vaikštinėjo ir tapo visų skautų numylėtine. Per žygį nuėjome net 15 kilometrų, o mūsų tikslas buvo karinis dalinys Sakalinėje. Ten mums aprodė šarvuočius, įvairius ginklus, pateikė nemažai  informacijos apie Lietuvos kariuomenę. Po to kareiviai parvežė mus atgal į stovyklą su karinėmis mašinomis. Jaunesnieji skautai nuėjo apie 10 km, o patyrusieji grįžo tik kitą dieną, nuėję apie 30 km. Grįžę pailsėjom, pavalgėm, apsitvarkėm. Kai mūsų miesto merės nebuvo, kadangi ji buvo žygyje, visa atsakomybė krito ant mano pečių, turėjau prižiūrėti miestą, vadovauti. Tačiau vien tik kitiems nurodinėti ir pačiai nieko neveikti – nesąžininga. Turi ir pats viską dirbti kartu su kitais,  tai parodo vienybę. Po rikiuotės vakaro laužą leidom šiek tiek kitaip – ėjom vieni pas kitus į svečius. Vieni miestai pas kitus. Mes, Ragainė, ėjom pas savo sąjungininkus Bitėnus. Kai mums pasakė per rikiuotę, kad eisime pas juos, visos labai nudžiugome. Po vakaro laužo kaip visada – naktipiečiai ir refleksija. Po viso to aš ir mano draugė turėjome budėti savo mieste iki pirmos valandos nakties.

 Kita diena vėl buvo kitokia – miestų varžytuvės, atsakymai į klausimus, žygis per pelkes, plaukimas per ežerą – paėmus rąstą reikėjo nerti į vandenį jį laikant aukštai virš galvos. Po šio kliūčių ruožo nusiprausėm, po vakaro laužo ruošėm savo miesto pasirodymą.

Kitą dieną nuotaika jau nebuvo tokia gera, nes laukė atsisveikinimas.  Skautoramoje mums įteikė diplomus, vyko kermošius, pardavinėjom ir pirkom įvairiausiaus dalykus, taip pat pasikrovėm energijos jonvabalių nakčiai. Jonvabalių naktis – tai naktis, per kurią visi gali nemiegoti. Šį kartą galėjome garsiai kalbėtis, dainuoti iki 2 val. nakties, o jau nuo dviejų reikėjo būti tyliai arba miegoti.

 Po kermošiaus vyko miesto darbai, rikiuotė. Į rikiuotę mes atžygiavom  kiek neįprastai. Mūsų miestas ir dar keturi kiti padarėm penkių miestų sąjungą ir nužygiavom  su visu didžiuliu būriu. Buvo gana smagu, kai visi išsižioję ir nustebę žiūrėjo į mus. Po rikiuotės laukė atsisveikinimo laužas. Per atsisveikinimo laužą vyko aukcionas, per kurį buvo galima nusipirkti daug įvairių dalykų, skanumynų, ir mes, penkių miestų sąjunga, nusipirkom konservuotų ananasų, „Nutellos“, krekerių, kondensuoto pieno ir daug kitų skanumynų. Taip pat per vakaro laužą dainavom, žaidėm žaidimus, nors ir lijo, nes skautams nėra blogo oro, yra tik bloga apranga.

Paskutinę dieną galėjome atsikelti kiek vėliau, pavalgėm pusryčius, po truputį dėjomės daiktus ir rengėmės rikiuotei. Per rikiuotę buvo įteikiami apdovanojimai. O po rikiuotės grįžom į miestus ir ėjom juos tvarkyti, ardėme viską, ką pradžioje pastatėme, krovėmės daiktus. Buvo sunku su visais atsisveikinti, netgi graudu palikti tą vietą.... Guodė viltis – kitais metais laukia nauja stovykla.