S.Beržinis apie nesusipratimus, kuriant filmą apie Jurbarko žydus

Prieš išvykdamas į Jeruzalės knygų mugę, kur vasario 11 ir 12 dienomis bus surengtos diskusijos apie Lietuvos žydų kultūrinį paveldą ir jo šiandieninę situaciją bei du vakarus vyks dokumentinių filmų peržiūros, kino režisierius Saulius Beržinis sutiko pakalbėti apie būsimus renginius, kūrybą, karo metų dramos suvokimą, rašo 15min.lt. Tame pačiame interviu - ir S.Beržinio filmo apie Jurbarko žydus atgarsiai.

"Kodėl, jūsų nuomone, Lietuvoje neretai taip skaudžiai nesusikalbama žydų tema? Galbūt nepadarėme kažko, ką jau padarė kitos šalys? Kodėl dažnai, kaip ir Jūsų atveju Jurbarke, kyla nesusipratimų, kai filmą finansavusi savivaldybė pareikalauja išimti filme įvardintas lietuvių žydšaudžių pavardes?", - S.Beržinio klausė 15min.lt.

– Priežasčių yra ne viena, bet pagrindinė – tai pasaulio nuomonės baimė. Mūsų žmonės labai dažnai baiminasi, kad jeigu mes pasakysim tiesą apie tai, kaip kai kurie kaimynai ne žydai (lietuviai, lenkai, rusai) per karą žudė, plėšė, pasirodysime prastai. Bet nepamirškite, kad Antrojo pasaulinio karo metu Lietuvoje vyko ir pilietinis karas. Vieni lietuviai gelbėjo, kiti žudė. Tie, kurie gelbėjo, kariavo su tais, kurie žudė, ir atvirkščiai. Dabar gyvenančios kartos mano, kad jei mes pasakysime tiesą, bus gėda prieš pasaulį. Mes pamirštame, kad tiesos sakymu tikrai sau negalime pakenkti. Pavyzdžiui, pohitlerinė Vokietija nevyniojo tiesos į vatą apie nacių Vokietiją – ji pasakė viską, kaip buvo, atsiprašė pasaulio už valstybę, kurią jie paveldėjo. O mes slepiamės po klevo lapu ir linkę kaltinti tik vokiečius, kurie inicijavo ir žudė mūsų kraštiečius žydus. Privalome pasakyti tiesą apie mūsų tautiečių įsivėlimą į fašistų darbus. Faktų nepaslėpsi, jie visur yra: žmonių atmintyje, archyvuose, teismų dokumentuose. Todėl neigdami juos tampame greičiau pajuokų objektu. Kita vertus, kiekvienas mūsų bandymas pasakyti tiesą pasaulyje yra priimamas su dėkingumu, supratingumu. Tai kelia mūsų šalies prestižą kitų šalių akyse. Ir labai svarbu, kad mes dirbame ne tik  pasauliui, bet ir savo jaunimui.

Jurbarko atvejis yra labai geras pavyzdys. Filme „Kai apie Jurbarką skambėjo jidiš“ išdrįsome išvardinti pagrindinių žudikų pavardes. Miesto meras, rajono savivaldybė, kurios užsakymu ir kūrėme filmą, staiga ultimatyviai pareikalavo filmo nerodyti, kol šios pavardės nebus išimtos, nes tai gali žeisti jų palikuonių jausmus. Tuo tarpu bendraujant su šių žmonių giminaičiais paaiškėjo, kad jie anaiptol neprieštarauja.

Jurbarkas – gana nemažas miestas. O kaip su mažais miesteliais, kaimais? Juk visi žydšaudžiai žinomi, jų palikuonys gyvena toliau. Kaip jiems gyventi, kaip atpirkti nusikaltėlišką protėvių praeitį? Daugelis jų problemą išsprendė būdami garbingais žmonėmis. Tai jau mūsų būsimo filmo tema – filmo apie žudikų palikuonis. Pasaulis pro padidinamąjį stiklą žiūri į Lietuvą, užduodamas klausimą: ar jūs pasiruošę, ar subrendę sakyti istorinę tiesą? Tegu apie tai kalba tie, kurių šeimose ši tragedija vyko. Skamba kaip paradoksas, tačiau didžiausią sąžiningumą, humaniškumą sutikome būtent tarp šių palikuonių. Manau, kad Lietuvai naudinga pamatyti tokį savo portretą.