Ar Gystėnų piliakalnis saugo senovinės šventvietės liekanas?

Panemunės piliakalniai saugo paslaptis, kurias mokslininkai siekia atskleisti, pasitelkdami naujas technologijas ir inovatyvius tyrimo metodus. Veliuonos seniūnijoje, dešiniajame Gystaus upelio krante esantis Gystėnų, Antakalnės piliakalnis, dar Milžinkapiu vadinamas, sudomino Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (BRIAI) archeologus, mat istoriniai dokumentai ir pasakojamoji tradicija šią vietovę sieja su senovės lietuvių šventviete.

Neseniai piliakalnio teritorijoje lankėsi ir tyrimus atliko žinomo archeologo, KU profesoriaus Vykinto Vaitkevičiaus vadovaujama komanda. Archeologų tikslas – ištirti piliakalnio praeitį, suprasti, kada toje teritorijoje gyveno žmonės ir ką jie veikė.

Istoriniai duomenys rodo, kad Draustinės miškas, kuriame stūkso Gystėnų piliakalnis, yra pirmą kartą 1317 metais paminėto švento Venčio miško vietoje. Paskutinį kartą šventvietės vardas dokumentuose sušmėžavo 1416 metų rugpjūtį ir rugsėjį rašytuose Vytauto laiškuose, o pasakojamoji tradicija, Draustinę siejanti su senovės lietuvių religija, išliko iki pat XX a. pradžios.

„Dabar atlikta didesnė lauko darbų dalis, tačiau noriu ir pažvalgyti su veliuoniškiu Artūru Aleksa. Atskiras uždavinys – istorinių duomenų paieška ir analizė“, – lapkričio 3-ąją „Mūsų laikui“ sakė V. Vaitkevičius, planuojantis grįžti ir tęsti piliakalnio žvalgymus bent keletą kartų dar lapkričio mėnesį, o gruodžio pradžioje žadantis daugiau naujienų, nes tada jau turėtų gauti ir laboratorinių tyrimų rezultatus. „Sužinosime, ar prieš tai, kai buvo iškastas gynybinis griovys ir supiltas gynybinis pylimas, ši vieta buvo žmonių lankoma, ar jie čia turėjo kokios nors veiklos. Taip pat sužinosime, ar pylimas buvo supiltas per vieną kartą, ar būta kelių rekonstrukcijų, ir kada tai vyko. Tai sužinoję, galėsime toliau tyrinėti, koks santykis tarp piliakalnio ir šventojo miško, ar jie vienalaikiai, ar istorijoje prasilenkė“, – komentavo archeologas. Tyrimus atlieka fizinių ir technologijos mokslų centro laboratorija, kurioje datuojami 4 pavyzdžiai.

Pasak V. Vaitkevičiaus, klausimas, ar šventas miškas ir piliakalnis tarpusavyje susiję, o jei susiję, kaip, tebėra atviras ir šiais tyrimais norima prisidėti prie jo sprendimo. Pagal surinktus duomenis, preliminariai piliakalnis datuojamas II tūkst. pradžia, tačiau iki šiol čia radinių nebuvo rasta ir kultūrinio sluoksnio pėdsakų neužfiksuota.

Tirs žemės mėginius

Archeologai Gystėnų piliakalnio paslaptis aiškinasi be „chirurginių operacijų“ –didelių perkasų čia kasti nereikia. Modernios technologijos – zondavimas, fosfatų analizė ir žvalgymas metalo ieškikliu – leidžia praeitį tirti greitai ir nekenkiant piliakalniui.

Zonduojant į žemę kas kelis metrus įsmeigti specialūs 6 cm pločio vamzdžiai, kuriais ištraukta apie 60 žemės stulpelių (kernų). Tokiu būdu archeologai pamato visus žemės sluoksnius, juos nufotografuoja ir išsiaiškina, kaip piliakalnis buvo įrengtas (kur supiltas pylimas, kur iškastas griovys).  Iš žemės stulpelių mokslininkai išrankiojo senovinius angliukus ir išsiuntė į laboratoriją Vilniuje. Ten atlikus radiokarboninius (radioaktyviosios anglies) tyrimus bus nustatyta, kada sudegė mediena ir tokiu būdu sužinomos gana tikslios piliakalnyje vykusių įvykių datos.

Piliakalnio teritorijoje paimta apie 100 grunto mėginių fosfatų analizei, nes žmogaus veikla (gyvulių laikymas, maisto gaminimas, atliekos, tualetai) palieka žemėje daug cheminių medžiagų – fosfatų. Archeologai paėmė žemių iš skirtingų piliakalnio vietų, kad laboratorijoje nustatytų fosfatų kiekį. Pagal tai jie sudarys žemėlapį ir pamatys, kur stovėjo namai ar tvartai, o kur buvo tuščia erdvė. Šis tyrimas atliekamas atsižvelgiant į suomių archeologų patirtį – jie tokiu metodu tyrė samių šventvietes.

Papildomai planuojama saugomą piliakalnio teritoriją išžvalgyti metalo ieškikliu, fiksuojant archeologinę vertę turinčių radinių koordinates.

Per pastaruosius šešerius metus BRIAI mokslininkai atliko Padievaičio (Šilalės r.), Rešketėnų (Telšių r.), Lūžų miško (Zarasų r.), Narkūnų (Utenos r.) ir Kuzmiškių kaime (Anykščių r.) esančių šventviečių detaliuosius archeologinius tyrimus ir (arba) žvalgymus, kurie suteikė vertingų mokslinių žinių ir skatina šios mažai pažįstamos paminklų grupės tyrinėjimus tęsti.

„Mūsų laiko“ inf.