Verslą sukūrė, kai niekas nepriėmė į darbą

Kiek ašarų išliejo Inga Šarmantaitė (25 m.), kai po studijų jos niekas nepriėmė į darbą. Bet dabar ji už tai net dėkinga. Neapsikentusi ironiškų darbdavių šypsenėlių, mergina supyko, grįžo į gimtąjį Jurbarką ir ten įkūrė nuosavą architektūros studiją. Versliukas klesti, o Inga džiūgauja: „Esu laisva ir pati sau vadovauju“, - rašo Panele.lt

GYVENA IR DIRBA VIENA
Architektė Inga viską pradėjo nuo nulio: pasistatė mėlyną namelį, ant jo durų užsirašė darbo valandas, nusipirko gerą kompiuterį, spausdintuvą, stalą, pasistatė gėlių vazą. Bet klientai nepradėjo eiti patys, reikėjo pasireklamuoti, tad mergina vietiniuose laikraščiuose išplatino skelbimus: „Ingos projektavimo studija. Kviečiame!“. Vos tik aštuoni mėnesiai praėjo nuo verslo įkūrimo, o Jurbarkas dėl Ingos pastangų jau kaip reikiant pagražėjo: suprojektuoti septyni nuosavi namai, renovuota keliolika senų trobų. Inga kviečia užsukti į savo valdas – medinis pastatas iš lauko labiau primena sodo namelį nei darbo vietą. „Man nuskilo: viena įmonė, kurios vadovai yra mano tėvų pažįstami, paprašė suprojektuoti jiems šį namą darbui. Paprašyta – padaryta, o už tai gavau pusę statinio savo studijai. Džiaugiuosi, nes už patalpas mokėti nereikia, o ir kaimynai, keli vyrukai iš minėtos įmonės, neleidžia liūdėti. (Dirbi viena?) Kol kas viena viską suspėju, bet ateityje norėčiau turėti pagalbininkų. (O kur gyveni?) Senelio, amžiną jam atilsį, sodyboje. Viena pati, ramumoje. (Neliūdna vienai ir dirbti, ir gyventi?) Visai ne – taip geriau susikaupti. Savaitgaliais važiuoju į Kauną ar Vilnių, būnu su draugais, o paprastomis dienomis daug dirbu. (Apie savo šeimą ar galvoji?) Kol kas ne – pirma reikia įsitvirtinti versle. Jaučiu, kad viskas juda gerąja linkme. Labai keista, bet galiu reziumuoti: Jurbarkas nemiršta, žmonės statosi namus!“

DU DIPLOMAI, O DARBO NĖRA
Ant Ingos biuro sienų iškabinti du aukštojo mokslo bakalauro diplomai – kad klientas žinotų, jog ne su mėgėju turi reikalą. „Klaipėdoje baigiau kraštotvarką, o tada Kaune – architektūrą. Nuo penktos klasės žinojau, ką veiksiu – statysiu namus. Labai patiko braižymas, modeliavimas ir „Lego“ konstruktoriai. Kai baigiau mokslus, maniau, imsiu ir įsidarbinsiu Kaune, į kokią architektų studiją. Pasirodo, tai sunkiau nei atrodo, nuėjau kryžiaus kelius: aplankiau daug įmonių, kur vykdavo itin „mieli“ darbo pokalbiai. Nesakiau, kad esu nereali ir viską moku, prisipažindavau atvirai, kad esu ką tik baigusi mokslus ir neturiu patirties, bet labai noriu dirbti. Labiausiai įstrigo, kai darbdaviai klausė, kiek gavau iš baigiamojo darbo. Tokio klausimo nesitikėjau. Atsakydavau, kad devynis, o jie tik ironiškai kikendavo: „Kodėl ne dešimt?“. Daug darboviečių aplankiau, visur reikalavo patirties. (Ir niekur nepriėmė?) Niekur. O tuomet ir dingtelėjo: kam man samdinės dalia, jei galiu būti laisva – vieną dieną darbe pasėdėti iki septintos, kitą – iki trečios valandos. Pati sau ponia galiu būti, dėlioti grafiką kaip noriu, pati sau algą sumokėti. Tokių minčių paskatinta grįžau į Jurbarką, kur praleidau visą vaikystę, ir įkūriau individu

INGA – VISIEMS REIKALINGA
(Ar nebijojai, kad Jurbarke niekam nereikės tavo paslaugų?) „Buvo baisu, rizikavau. Bet tame pačiame Kaune – šimtas įmonių, sunku jaunam architektui įsitvirtinti, todėl nutariau imti mažą miestą (Jurbarke gyvena kiek daugiau nei 12,5 tūkst. žmonių – aut. past.). Bijojau dviejų dalykų: kad žmonės į mane kreivai žiūrės, nes esu jauna, ir nepatikės statyti jiems namų, ir antra, kad nebus klientų. Bet labai klydau. Norinčių pilna, visi labai malonūs, sako: „Jauno žmogaus ir mintys šviežesnės, ir idėjų jis daugiau turi“. Pastebėjau, kad nemažai žmonių nori ne statyti naujus būstus, bet senas trobas rekonstruoti, papildomą aukštą iškelti. Jurbarkas gražėja, jaunėja. (O rimtesnių užsakymų ar turėjai?) Suprojektavau septynis individualius namus, jie jau dyksta mieste. Norinčių statytis atsiranda maždaug kas tris mėnesius. (Tik namus projektuoji, ar ir interjerą?) Ne, interjeras – ne mano daržas. Tai kita architektūros pakraipa.“