Selemonas Paltanavičius: galiu būti laimingo žmogaus pavyzdžiu

Ar žinojote, kad Lietuvoje auga apie 100 medžių rūšių ir gyvena 15rūšių sliekai? Kad pasaulyje yra per 11 tūkst. paukščių rūšių? Kad rašytojai primena grybus, nes išdygsta tarsi iš niekur, o vienintelė gyvūnų rūšis, valganti grybus, yra... žmonės, tarp jų – lietuviai ir lenkai. Tačiau estai grybauti neina, nors ir ne todėl, kad bijo meškų, kurių Estijos miškuose gyvena apie tūkstantį. Po 10 metų meškos gyvens ir Lietuvoje – bus atstatyta istorinė tiesa. Beje, meškų, kaip ir kitų laukinių žvėrių bijoti nereikia – nė vienas jų nesvajoja apie susitikimą su žmogumi. Tiek (ir dar daugiau) išminties perliukų pažėrė gamtininkas, fotografas ir rašytojas Selemonas Paltanavičius, trečiadienio, gruodžio 3-iosios, vakare Jurbarko rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje susitikęs su jurbarkiečiais. Smalsuolių, panorusių susitikti su populiariu gamtininku ir rašytoju susirinko pilna salė – vos visi sutilpo, o norintys gauti autografą turėjo gerokai pastovėti eilėje. Kai kurie skaitytojai atsinešė ir po keletą S. Paltanavičiaus knygų, kurių kiekvieną autorius turėjo pasirašyti, prieš tai mandagiai paklausęs vardo.

Maži ir dideli gerbėjai

Bibliotekoje susirinko įvairiausio amžiaus S. Paltanavičiaus kūrybos gerbėjai – nuo tik pradėjusio skaityti vaiko iki solidaus gamtos fotografo. Svečiui Jurbarke tą vakarą, atrodo, daugiau norėjosi kalbėti apie save: vaikystės prisiminimus, pirmąsias knygas, pirmuosius literatūrinius bandymus, dalintis patarimais. Paaiškėjo, kad jis iš keturių brolių šeimoje jauniausias, kad gimė ir augo netoli Kazlų Rūdos. Prisimindamas vaikystę, pasirodo, apie sliekų rūšis užsiminė ne šiaip sau – būtent nuo sliekų prasidėjo jo domėjimasis gamta, o patys ankstyviausi prisiminimai susiję su šiais gyviais. Viena pirmųjų perskaitytų ir atmintin įsirėžusių knygų – Vinco Pietario „Lapės gyvenimas ir mirtis“. Beje, gamtininkui lapės visada patiko ir jomis jis domėjosi nuo mažens. Vaikas būdamas ir į lapės olą buvo įlindęs, šypsosi, kad vos išlindo, o vėliau sapnuose vis į tą olą sugrįždavo ir pabusdavo prakaito išpiltas.

Stebėti Selemonui patiko nuo mažens. Ir ne tik gamtą. Labai įdomu buvo stebėti kaimo žmonių rankas, kurios kitokios nei miesto baltarankių – išsukinėtais sąnariais ar net be kelių pirštų.

Rašyti ir pasakoti

Nuo mažens jis mėgo skaityti, o 6–7 klasėje pradėjo rašyti. Rašė ne pasipuikuoti prieš kitus norėdamas, o sau. Ir iki šiol taip daro – atsisėda vakare ir surašo, ką įdomaus tą dieną pamatė, sužinojo. Ir visiems susirinkusiems taip patarė daryti, nes tokiu būdu lavinamas pastabumas, gebėjimas pasakoti. Deja, žmonių, mokančių vaizdžiai pasakoti, mažėja, pastebėjo rašytojas, priminęs susirinkusiems Gabrielio Garsijos Markeso, kurio knygos jam labai patinka, žodžius: reikia gyventi taip, kad turėtum ką papasakoti. Gamtininkas tikrai turi, ką papasakoti, ir moka tai daryti – kalbėjo gerą valandą be jokių užrašų ir be pertraukos, ir buvo įdomu klausytis.

Laimingas žmogus

S. Paltanavičius sako, kad jei reikia laimingo žmogaus pavyzdžio, tokiu gali būti jis, nes yra laimingas, darydamas tai, kas jam patinka. Ir gamta jį pati susirado. Ir rašyti iki šiol mėgsta – praėjusiais metais išleido jau 100-ąją knygą, o po naujųjų metų išeis dar viena, kuri, jis neabejoja, bus reikalinga ir skaitoma.

Gamtininkui buvo smalsu patikrinti susirinkusiųjų budrumą: klausė vaikų, kokios upės teka per Jurbarko miestą, kaip ežiukas neša grybus. O po to priminė, kad ežiai yra plėšrūnai, mėsėdžiai, kurie jokių grybų ar obuolių neėda ir ant savo spyglių jų neneša.

Keletą klausimų jam uždavė ir skaitytojai. Domėjosi, koks paukštis Lietuvoje yra gudriausias, ar zylutėms tinka lašiniai ir ką reiškia žinoti apie paukščių lesinimą. Pasak S. Paltanavičiaus, gudriausi yra krankliai ir kiti varniniai paukščiai, zylutėms tinka tik nesūdyti lašiniai, antraip joms pakenksime. Ir apskritai, pasak jo, verta lesinti paukščius, nes dabar net ir kaimuose trūksta lesalo, dėl to sparčiai nyksta naminiai žvirbliai. Bet jei jau norite lesinti paukščius, primena S. Paltanavičius, tai reikia daryti kasdien, o ne tik savaitgaliais.

Roberto Patronaičio nuotrauka